muitinės

mutinės. Jau V–VI a. baltų kariai naudojo iš kitų kraštų atgabentus ginklus, karių aprangą. Nuo IX– X a. vikingai Prūsoje steigė savo kolonijas, vystėsi baltų ryšiai su skandinavais ir slavais. Pagrindinis prekybos kelias XI–XIII a. išliko Baltijos jūra ir Nemunu, prekes plukdant pro Jurbarką iki Kauno. Prie jo galėjo formuotis muitinių užuomazgos. Vytauto laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko esminiai prekybos, muitinių ir muitų pokyčiai. Pirkliai privalėjo keliauti nustatytu keliu arba plaukti upe. Vežantysis prekes privalėjo atvykti į muitinę, miestelį ar pilį ir prisistatyti vietos administracijai, parodyti prekes ir sumokėti pristatymo muitą. Vėliau muitinės ir muitai nuomoti, dažniausiai žydams. XIX a. pradžioje prie Prūsijos (Rytprūsių)–Rusijos valstybinės sienos įkurta rusiška Virbalio muitinės apygarda. Prie apygardos priskirdavo karininką, koordinavusį muitines ir pasienio sargybos priemones prieš kontrabandą. Virbalio apygardoje sieną su Prūsija saugojo Tauragės ir Virbalio rusų pasienio sargybos, atitinkamai kontroliavusios 245 ir 374 km ilgio sienos ruožus. Virbalio pasienio sargyboje tarnavo 2371 eilinis sargybinis. Prie sienos su Prūsija bet kam kategoriškai drausta būriuotis. Dar veikė muitinių užkardos, per kurias buvo galima vežti tik miltus ir prekes, už kurias nereikėjo mokėti muito. Kartais leista per jas vežti mėsą, žuvį, daržoves, pieną bei kitus greitai gendančius maisto produktus, kai kurias žaliavas: giles, medžių žievę, smalą, degutą, plunksnas. Žemiausia grandis rusų muitinių apygardoje buvo perėjimo punktai (skirti tik pasienio gyventojams pereiti sieną trumpam laikui, turint specialius leidimus). XIX a. II pusėje padidėjo Jurbarko muitinės reikšmė. Joje dirbo 6–10 muitininkų, valdytojo atlyginimas siekė 2950 rublių. Ši muitinė tikrindavo visus Nemunu plaukusius laivus. 1892 į Prūsiją plaukė 848 įvairaus dydžio laivai, vežę prekių už 2 125 622 rublius, iš Prūsijos atplaukė 115 laivų, turėjusių 133 272 rublių vertės krovinį (itin daug įvežta druskos). Svarbiausia pagal sausuma gabentų prekių tikrinimo apimtį buvo Kybartų muitinė prie Virbalio geležinkelio stoties ir atitinkama muitinė Eitkūnuose. Naumiesčio muitinėje dirbo daug korumpuotų valdininkų. Tuo naudojosi norintieji nelegaliai išvykti į JAV (sieną pereidavo netgi grupėmis). 1903 iš Rytprūsių į Kauno guberniją atvežta prekių už 591 869 rublius (daugiausia žuvų (silkių), grūdų, trąšų, akmens anglių, metalo, žemės ūkio mašinų, sėklų). Į Rytprūsius vežtas miškas, grūdai, linai, paukščiai, arkliai, kiauliena, vaisiai. 1919 IV 16 Lietuvos Ministrų kabinetas leido įsteigti 7 muitines (tarp jų Kretingos, Jurbarko, Virbalio, Kybartų ir Naumiesčio). 1919 pabaigoje prie Lietuvos valstybinės sienos su Rytprūsiais veikė Vištyčio, Kybartų, Slavikų, Ramoniškių, Aisėnų, Inkaklių, Plikiškių ir Gargždų sienos perėjimo punktai bei Virbalio, Naumiesčio, Jurbarko, Naujamiesčio, Tauragės ir Kretingos muitinės. 1921 įsteigti 2 nauji sienos perėjimo punktai: Palangoje ir Degučiuose. 1923 prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, prie naujos valstybinės sienos įkurta Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės, Smalininkų, Panemunės, Šilininkų, Rusnės, Nidos muitinės. 1924 visos Lietuvos muitinės suskirstytos į I ir II eilės pasienio, vidaus muitines ir perėjimo pasienio punktus. Pertvarkant muitinių sistemą, prie ankstesnės valstybinės sienos veikusios muitinės uždarytos, o kai kurie jų valdininkai perkelti į naująsias (Jurbarko muitinė į Smalininkus, Tauragės – į Klaipėdą, Naumiesčio – į Šilutę, Aisėnų – į Panemunės, Gargždų – į Rusnės, Kretingos – į Pagėgių, Palangos – į Nidos). Nidos muitinės prižiūrėjo Rusnės, Tatamiškių ir Skirvytės perėjimo punktus, Pagėgių muitinė – Lazdėnų ir Nausėdų punktus. Perėjimo punktuose būdavo po 2 muitininkus: viršininkas ir raštvedys-pasiuntinys. Klaipėdos muitinėje dirbo 80 muitininkų. Jai vadovauti paskirtas J. Norkaitis. Klaipėdos muitinės pastatai įvertinti 255 491 Lt, kitas turtas sudarė 32 700 Lt, muitinės turėjo net 30 svarstyklių. Klaipėdos muitinių apyvarta 1924–1925 sudarė apie 30% visų krašto muitinių pervežimų. 1926–1932 atgabenta apie 43%, 1933–1934 – 58%; išgabenta 1926–1930 apie 35%, 1931–1934 apie 55–66% visų per Klaipėdos kraštą keliavusių prekių. Greta Klaipėdos aktyviau veikė Pagėgių muitinė. 1924–1926 per ją įvežta apie 5% (1927 net 34%), išvežta apie 13–20% prekių. Nuo 1927, sumažėjus pervežimams per Smalininkų, Šilutės ir Viešvilės muitines, per Pagėgių muitinę išvežta apie 30% prekių. Iš viso Klaipėdos krašto muitinių apyvarta 1924–27 sudarė apie 45% atgabentų ir apie 54% išgabentų visų Lietuvos prekių. Vėliau krašto muitinių reikšmė dar labiau išaugo: 1931–1934 per jas atvežta 48–68%, išvežta apie 85% Lietuvos prekių. 1930 II 1 prie sienos su Rytprūsiais veikusios Lietuvos muitinės: Virbalio (61 darbuotojas) ir jai pavaldūs sienos perėjimo punktai: Kybartų (4) ir Vištyčio (2); Kudirkos Naumiesčio (5), jai pavaldus Žaltėnų punktas (2); Slavikų savarankiškas perėjimo punktas (2); Smalininkų (9) ir jai pavaldūs: Ramoniškių (2), Vidkiemių (5) punktai; Viešvilės (5) ir jai pavaldus Zokaičių punktas (2); Šereitlaukio – Šereiklaukio (4); Panemunės (23) ir jai pavaldūs: Bitežerių (2), Bitėnų (2), Jovarinės (2), Vingės (2) punktai; Pagėgių (27); Šilininkų (5) ir jai pavaldūs: Jonaičių (2) ir Šakūnėlių (2) punktai; Rusnės (7) ir jai pavaldūs: Rusnės (2), Skirvytės (2) punktai; Nidos (4); Klaipėdos (92). 1929 veikė šie sezoniniai sienos perėjimo punktai: Karceviškių, Pilvarių, Jovarynės, Krakoniškių, Zokaičių, Baltupėnų, Kasikėnų, Kalvelių, Vidkiemių, Lazdėnų, Margavos ežero. Juos įrengdavo garlaivių prieplaukose, pagerindami susisiekimą su Pietnemune – Rytprūsiais. 1938–1939 veikla komplikavosi. 1938 XI 1 Klaipėdos krašto seimelio nariai vokiečiai pareikalavo, kad kraštas sudarytų prekybos sutartis su užsienio šalimis dėl muito, akcizo, kad kiti finansiniai reikalai būtų tvarkomi nepriklausomai nuo Lietuvos. 1938 XII 17 Nidos muitinės viršininkas P. Dambrauskas pranešė, kad miestelio viršaitis Fritzas Roespolas ragino išdaužyti muitinės revizijos salės langus. 1939 pradžioje Klaipėdos muitinė neoficialiai sutiko priimti vokiečių kalba užpildytus dokumentus. 1939 III 22 Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Lietuvos muitinės nusiaubtos nacių. Klaipėdos krašte Lietuva neatgavo muitinių turto už 2 424 556,64 Lt. Iš Klaipėdos krašto muitinių į Didžiąją Lietuvą parvyko 197 Lietuvos muitininkai, 70 liko Klaipėdoje (šie įvardyti kaip savavališkai pasišalinusieji iš darbo). 1939 balandį panaikintos Lietuvos muitinės ir sienos perėjimo punktai: Smalininkų, Vidkiemio, Viešvilės, Zokaičių, Panemunės, Bitežerių, Bitėnų, Šereitlaukio, Vingės, Pagėgių, Šilininkų, Šakūnėlių, Jonaičių, Rusnės, Tatamiškių, Skirvytės, Nidos, Neringos, Klaipėdos geležinkelio. Nustatyti Lietuvos pasienio su Rytprūsiais punktai: Vištytis–Kalvaičiai, Kybartai–Eitkūnai, Kudirkos Naumiestis–Širvinta, Slavikai–Visborėnai, Romaniškiai–Šilėnai, Pašvenčiai–Smalininkai, Paleikiai–Smalininkai (vandens keliu), Šilinė–Auksgiriai, Plikiškiai–Lauksargiai, Sartininkai–Tamošaičiai, Degučiai–Laugaliai, Sugintai–Kolaičiai, Inkakliai–Žagatpurviai, Aisėnai–Pėžaičiai, Kretinga–Bajorai, Gargždai–Klaipėda, Palanga–Nemirseta.

L: Jakubčionis A. Lietuvos muitinės. V., 1999.

Iliustracija: Klaipėdos karališkoji muitinė, graviūra, XIX a. vidurys / Iš Kęstučio Demerecko rinkinio

Iliustracija: Tilžės muitinė Lietuvos–Vokietijos pasienyje, po 1919 / Iš MLEA

Iliustracija: Buvusios Smalininkų muitinės pagrindinis pastatas, 2004

muitinės Geldapės apskrityje. Tarpukariu ten veikė muitinės valdyba (vok. Zollverwaltung), pavaldi finansų ministrui, priklausiusi Karaliaučiaus vyriausiajai finansų direkcijai. Pačioje Geldapėje veikė I muitinė, kontroliavusi pasienio susisiekimą, svarbesnių prekių (alaus, degtinės, tabako, mineralinės alyvos, taukų, cukraus, skerdienos ir kita) gabenimą. Ten veikė ir muito mokesčių skyrius. Apygardos muitinės komisariatas G veikė Žydkiemyje, kitose vietose – pasų kontrolė bei pasienio muitinės. Geldapės muitinės valdyba buvo susieta su vyriausiaja muitinės valdyba (vok. Hauptzollamt) Eitkūnuose, per kur gabentas pagrindinių prekių srautas į Lietuvą ir iš jos. Komisariatas Žydkiemyje turėjo 7 padalinius Dūbininkuose ir kitur, su 3–7 tarnautojais kiekviename. Jie gyveno valstybiniuose. namuose su 2–3 butais, išdėstytuose pasienio zonoje (15 km pločio ruože). Vėliau stiprinant pasienio kontrolę muitinės padaliniai įkurti Pilupėnuose, Pabaliuose, Ridikuose, Vištyčio ežero pakrantėje ir kitur.

Iliustracija: Geldapės senoji muitinė / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

L: Falk R. Zollverwaltung // Der Kreis Goldap. Würzburg, 1985. S. 392–395.

muitinės Pakalnės apskrityje. Po Versalio sutarties Rusnės ir Skirvytės upės tapo Rytprūsius ir Klaipėdos kraštą skiriančia valstybine siena. 1920 įkurtas Nausėdų muitinės kontrolės postas buvo pavaldus Kaukėnų muito inspekcijai, o pastaroji – Vyriausiosios muitinės valdybos įstaigai Tilžėje. Nustatytos Kaukėnų muito inspekcijos sienos kontrolės rytinės ribos: ilgis 50 km nuo Šancinės iki Skirvytės ir Karklės, plotis 15 km. Iš Klaipėdos krašto įvežamos prekės tikrintos Kliokių, Rukštynkrantės ir Karklės muitinėse. Buvo bandoma nelegaliai įvežti alkoholinių gėrimų, kavos, mėsos, naminių paukščių ir galvijų, kurie Klaipėdos krašte buvo gerokai pigesni. Muito kontrolės punktai, kuriuose dirbo po 3–4 žmones, veikė Karceviškiuose, Kliokiuose, Šakūnuose, Nausėduose, Rukštynkrantėje, Skirvytėje ir Karklėje. Karklėje kurį laiką veikė ir Vandens apsaugos policija, turėjusi motorinę valtį. Sienos tarnautojai gerai žinojo slaptą teritorijos planą (visas sienos perėjimo vietas, gyvenvietes, kryžkeles, miško proskynas ir kita). Patruliavimas taip planuotas, kad kiekvienas sienos ruožas būtų tikrinamas nereguliariai. Patrulių darbą kontroliavo muitinės vyriausiasis valdininkas. Kirsdamas sieną kiekvienas žmogus turėdavo pateikti sienos perėjimo pažymėjimą arba pasą. Šiuos dokumentus (be Muitinės sienos tarnybos) tikrino ir įtariamųjų ieškojo Sienos kriminalinė policija. Infliacijos metais statyti muitininkų gyvenamieji namai buvo plonasieniai ir žiemą tarnautojai labai šaldavo, todėl 1924 visi patruliai gavo po avikailį. Kai Rusnės upė, kurios viduriu ėjo siena su Klaipėdos kraštu, rudenį plačiai išsiliedavo, o spalio mėnesį užšaldavo, muitininkai patruliuodavo šliuoždami slidėmis. Po 1939 III šios muitinės likviduotos.

L: Seidenberg R. Die Zollgrenze an der Elchniederung // Der Kreis Elchniederung. I. Hannover, 1966