kontrabanda

kontrabánda, nelegali veikla, kuria versdavosi neturtingi Mažosios Lietuvos gyventojai, daugiausia lietuvininkai, neretai dėl socialinės bei tautinės priespaudos, karų, ligų, stichinių nelaimių. Kontrabandą skatino ir griežtėjantys užsienio prekybos suvaržymai, muitinės darbo trūkumai. Nuo XV a. iki XX a. pradžios kontrabanda vyko per Melno taikos sutarties nustatytą sieną, vėliau – per sieną, 1919 nubrėžtą Versalio taikos sutartimi. Tai, kad Mažojoje Lietuvoje kontrabandos būta jau XVI a., rodo Krokų Lankos žvejybos prižiūrėtojo (vok. Fischmeister) nuostatai, apibrėžę žuvų gabenimą į Žemaitiją. Dažniausiai kontrabanda gabenta apvažiuojant muitines ar radus naujų kelių. 1554 speciali komisija surado nelegalius kelius ir nustatė valstybės iždo patirtą žalą. Kartais kontrabandininkai verždavosi pro muitines jėga, numušdavo grandines, kuriomis ties muitinėmis buvo pertveriamos upės, ir praplukdydavo laivus. Kontrabandos formos priklausė nuo muitų rinkimo būdų. Įvedus mokestį kiekvienam vežimui su prekėmis, pirkliai, važiuodami pro muitines, stengdavosi prikrauti kuo daugiau, kad vežimų sumažėtų. Apie XVII a. kontrabandos žinoma nedaug, nes tiek Mažąją Lietuvą, tiek Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę vargino karai, valstybės sienas dažnai kirsdavo kariuomenės ir karo pabėgėliai. Prekybos nelegalumas darėsi neapibrėžtas. Kontrabanda XVII a. minėta ne viename Prūsijos valdžios įsakų. Pvz., 1723 pakartotinai uždrausta įvežti, parduoti bei vartoti užsieninę druską. Bausmė – pakorimas. Kitame (1794) įsake irgi pakartotinai drausta iš Prūsijos išvežti verpalus, linus, vilną, numatoma padidinti pasienio užveizdų skaičių, pažymima, kad daugybė žmonių drįsta visokias prekes iš svetimos žemės slapta įnešti ar įvežti. Sargybiniai apginkluoti kardais ir šautuvais, leista ginklus naudoti. Sulaikytą kontrabandą konfiskuodavo muitininkai. Valstybės siena tarp Prūsijos karalystės ir Rusijos imperijos XIX a. vid. pradėta žymėti grioviu ir stulpais, stiprėjo ir sienos kontrolė. Abipus jos susiformavo kontrabandininko tipas – apsukrus drąsuolis, kurio nelegali veikla lietuvių žemdirbių toleruota. Mažosios Lietuvos kontrabandininkai nebijojo griebtis šaunamojo ginklo – to jie išmoko tarnaudami Prūsijos kariuomenėje. Dažnai jie telkdavosi ginkluotų raitelių būrius, veidus išsitepdavo juodai. Taip jie įamžinti liaudies pasakojimuose, vokiečių publicistikoje ir grožinėje literatūroje. Pasienyje dažnai konfliktuodavo ginkluoti kontrabandininkai iš Mažosios Lietuvos ir Rusijos kareiviai. Po susišaudymų būdavo ir sužeistųjų, ir nukautųjų. Žemaitijos pietvakariniame pakraštyje, netoli valstybės sienos, buvo keletas kapinaičių, kuriose palaidoti nuo kontrabandininkų rankos žuvę rusų kareiviai. Intensyvėjant kontrabandai atsirado ir kontrabandininkų vedliai. Jie žinojo, kada keičiasi pasienio sargybos, kur galima pereiti sieną, per sieną pervesdavo iš toliau atvykusių kontrabandininkų grupes. Lietuviškos spaudos draudimo dešimtmečiais kontrabandininkai vis dažniau užmegzdavo ryšius su knygnešiais, kurie ir patys nešdavo per sieną draudžiamąją spaudą, ir samdydavo tam tikslui kontrabandininkus. Rusijos muitininkas, sulaikęs tokią kontrabandą, gaudavo po 10 kapeikų už kiekvieną surastą knygą arba 10 rb už pūdą laikraščių ir kitų spaudinių. Šnekamojoje kalboje kontrabandininkai vadinti makarninkais, šmugelninkais. 1919 Lietuvos Respublikos Laikinuosiuose įstatuose nustatyta, kad kontrabanda įvežtos prekės konfiskuojamos kartu su gabenimo priemone. Kontrabandininkui grėsė 6 mėn. kalėjimo ir 5000 auksinų bauda. Neteisingai deklaravus prekių kiekį, kokybę, vertę, jos vertintos kaip kontrabandinės prekės. Tarpukariu į Vokietiją gabenta degtinė, sviestas, mėsa; iš ten vežta mielės, rūkalai, kava, batai, vaistai, šaudmenys, vaisiai, tekstilė, kosmetika, anodija (už ją buvęs labai geras uždarbis). Nemunu ėjusi siena iš esmės nesaugota, kontrabandinės prekės valtimis plukdytos iš vienos į kitą pusę. Lietuvos Respublikos pakrantėmis plaukiojantys baidokai surinkdavo maisto produktus Lietuvos Respublikos pusėje, paskui slapčia sustodavo prie Rytprūsių kranto ir juos parduodavo. Kartais į tokį reisą išsiruošdavo ir Vokietijai priklausę keleiviniai garlaiviai. Perplaukę Nemuną slapta stabtelėdavo Lietuvos Respublikos pusėje, keleiviams apsipirkus, plaukdavo numatytu maršrutu. Vokiečių pareigūnai tokiais atvejais nuolaidžiaudavo. Tilžiškiai Karalienės Luizės tiltu per Nemuną eidavo pigiau pietauti į Panemunę, iš Lietuvos Respublikos parsinešti pigesnio maisto. Mielių ir vaisių kainos Lietuvos Respublikoje buvo labai didelės. 1929 Vokietijos pasienio muitinės sulaikė ir konfiskavo 2490 kg normą viršijančių nešamų vaisių. Pirkliai Eitkūnuose išdalydavo vaisius samdytiems žmonėms, o tie pernešdavo juos per Kybartų sienos perėjimo punktą, Kybartuose vėl sudėdavo į dėžes ir pardavinėdavo kaip legaliai įvežtą prekę. 1920–1923 duomenimis, Klaipėdos krašte 10 000 asmenų vertėsi kontrabanda. Dėl Klaipėdos krašto statuso įvežamos prekės nebuvo ženklinamos. Todėl kontrabandinės prekės ne tik pardavinėtos Klaipėdoje, bet ir vežtos į Lietuvos Respubliką. Išradingiausi buvo spirito vežėjai. Prie Lietuvos ir Vokietijos sienos keliose vietose (Tilžėje, priešais Pagėgių ir Panemunės muitines) buvo spirito sandėliai. Iš Karaliaučiaus spiritas gabentas per Nidos muitinę. 1924–1925 daugiausia spirito konfiskuota: Šilutės muitinėje – 9308 l, Nidos – 2790, Smalininkų – 2565, Virbalio – 1425, Rusnės – 1124, Pagėgių – 1264, Panemunės – 1088 litrai. Klaipėdos uosto muitinė surado 76 744 1 spirito. Prieškariu iš Rytprūsių kontrabanda gabenta daug galanterijos prekių, moteriškų papuošalų ir kitko. Šiaip gražių dalykų parsinešdavo kaimietės, sutaupydamos muito mokesčių. Paprūsėje nesistebėta, kai lieknos mergelės iš Rytprūsių grįždavo pilvotos (ant kūno po drabužiais privyniodavo šilkų, prikišdavo papuošalų ir kitko), pareidavo apsiavusios naujais batais ar naujai apsirengusios.

Dar skaitykite: kontrabanda Lietuvos pajūryje, kontrabanda bolševikinė, kontrabanda per Lieponos upę, kontrabanda publicistikoje ir grožinėje kūryboje.

L: Jakubčionis A. Lietuvos muitinės. V., 1999; Juciūtė E. Švėkšnos papročiai // Švėkšna. Čikaga, 1974; Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams. V., I960; Rugis J. Švėkšnos praeitis. Chicago, 1950; Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel. Bd. 1. Memel, 1918.

Jurgis Mališauskas

MLFA