kontrabanda Lietuvos pajūryje

kontrabanda Lietuvos pajūryje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos Respublikos degtinės gaminimo ir pardavimo monopolis priklausė valstybei, todėl kontrabanda klestėjo pajūryje. Palei Baltijos jūros pakrantę kontrabandą gabendavo 200–300 l talpos laivai. Siekdami išvengti mokesčių beveik visi plaukdavo su Panamos vėliava ir registracijos numeriais. Įgulos nariai dažniausiai buvo iš Danzigo gyventojų, taip pat danų, suomių, kartais lietuvių. Karklininkų, Palangos, Šventosios žvejai dažnai susigundydavo lengvu uždarbiu. Vidurnaktį arba prieš aušrą, per patį žvejybos įkarštį, užtemdytomis šviesomis prie jų artindavosi svetimas kontrabandos gabentojų laivas. Vos jam sustojus, priplaukdavo žvejų valtys. Viena jų paimdavo nuo 5 iki 10 kanistrų spirito (1 kanistre tilpdavo 10 litrų). Paslėpę „prekę“ po žuvimis, žvejai skirstydavosi ir žvejodavo toliau. Grįžę į krantą kanistrus užkasdavo kur nors laukuose, nes baimindamiesi kratų spirito namie nelaikydavo. Spiritą dažniausiai parduodavo karčemoms, kartais pavieniams asmenims, pvz., veždavo į Klaipėdą ūkininkams. Kontrabandos verslas buvo pelningas. Lietuvos Respublikos vyriausybė ėmėsi priemonių kovoti su kontrabandininkais. Stiprinta kranto apsauga, įsteigtas pakrančių apsaugos laivynas (pasienio policija). Stiprinta kranto sargyba, muitinės bei policijos postai. 1935 Kopgalyje įrengta prieplauka pasienio policijos bei pakrančių apsaugos laivams. 1936 kapitono I. Tamašausko laivas Partizanas Lietuvos Respublikos pasienyje sulaikė spirito kontrabandos laivą Willy, kuris parduotas iš varžytinių. 1926 sulaikytas kitas kontrabandos laivas, jis konfiskuotas ir parduotas iš varžytinių jūrų skautams. Vėliau paremontuotas ir pavadintas Budžiu. Pasienį padėjo saugoti greitaeigiai laivai ir karo laivas Prezidentas Antanas Smetona, kuriame vyko jūrininkų mokymai, pratimai.

Leonardas Poviliūnas

MLFA