knygnešiai

knygnešia, 1864–1904 draudžiamosios lietuviškos spaudos gabentojai iš užsienio ir platintojai Didžiojoje Lietuvoje bei kitose Rusijos imperijos vietose. Uždraudusi Didžiojoje Lietuvoje lietuvišką spaudą tradiciniu lotynišku raidynu ir įvedusi kirilicą, rusų okupacinė valdžia siekė pakirsti katalikybę ir rusinti kraštą. 1873 I 2 caro valdžia uždraudė iš užsienio įvežti ir platinti žemaitiškus (lietuviškus) leidinius gotišku šriftu – naudotus Didžiosios Lietuvos evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų. Kadangi apie 1/3 suaugusių lietuvių buvo raštingi, atsirado gana didelė tradicinės spaudos paklausa, kurią ėmė tenkinti knygnešiai, gabenę ir platinę ją Mažojoje Lietuvoje (Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose), o nuo 1875 – ir JAV lietuvių kalba ir lotynišku raidynu spausdintas knygas bei periodinius leidinius. Rusijos–Prūsijos pasienyje gyvenę knygnešiai pasinaudodavo legitimaciniais bilietais – terminuotais leidimais sienai pereiti; kiti į Rytprūsius vykdavo slapta. Ten spaustuvėse ir knygynuose užsisakydavo reikalingus leidinius; pardavėjai juos tvirtai supakuodavo į ryšulius, sveriančius apie 2 pūdus, ir pristatydavo į nurodytus pasienio punktus. Paketus paimdavo knygnešių samdyti tvirti vyrai (kartais susidarydavo 10–30 žmonių grupė), kuriuos vadovas slapta arba papirkęs pasienio sargybinius pervesdavo per sieną. Atgabentus ryšulius sukraudavo slaptavietėje už pasienio ruožo. Toliau juos veždavosi pats knygnešys jam žinomais saugiausiais keliais į Didžiosios Lietuvos gilumą. Iš stambiųjų knygnešių knygomis apsirūpindavo smulkesnieji knygnešiai bei platintojai. Aktyviausia knygnešių veikla buvo Prūsijos pasienio apskrityse, per kurias ėjo knygnešių keliai į Didžiąją Lietuvą ir už jos ribų net iki Maskvos ir Odesos. Pirmąją knygnešių slaptą organizaciją sukūrė vyskupas Motiejus Valančius. Ji veikė 1867–1870. M. Valančiaus atstovas knygnešių reikalams Prūsijoje buvo Tilžės dekanas kunigas Jonas Zabermannas. Persiuntimo punktą Ropkojuose (netoli Pagėgių) organizavo kunigas Antanas Brundza su keletu vietinių padėjėjų. „Aušros“ redakcija ir ypač Martynas Jankus sukūrė pirmąją lietuvių pasaulietinės spaudos platinimo organizaciją. Iš viso 1885–1904 veikė ir knygnešius telkė 25 kaimiečių spaudos rėmėjų ir švietimo organizacijos. Knygnešiai persekioti Rusijos ir Prūsijos valdžios. Sulaikytus knygnešius ir draudžiamosios spaudos laikytojus baudė Rusijos teismai ir kiti. Jei įkliuvę knygnešiai gabendavo nedidelį kiekį nepropagandinės spaudos, jie bausti po 1–2 savaites arešto valsčiaus daboklėje arba policijos areštinėje. Už antivyriausybinę spaudą vien kalėjimu nubausti 43 knygnešiai, kalėjimu ir ištrėmimu į europinės Rusijos gubernijas – 203, į Sibirą – 11 žmonių. Nuo 1898 pasienio sargybiniams suteikta teisė šaudyti į sienos pažeidėjus, dėl to keletas knygnešių žuvo arba buvo sužeisti. Rusijoje panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, nebaigtos bylos nutrauktos, bausmę atliekantys knygnešiai paleisti. Iš viso per 40 metų rusų valdžiai įkliuvo 2854 lietuviškos spaudos knygnešių. Iš jų 27% buvo gabentojai, 28% – platintojai, 45% – paprasti laikytojai. Didėjant gyventojų raštingumui ir augant tautiniam sąjūdžiui, didėjo spaudos paklausa ir knygnešių daugėjo. Iki 1883 Aušros pasirodymo rusų valdžia kasmet sulaikydavo po 2–24, per kitą dešimtmetį – po 23–77 ir nuo 1893 (Kražių skerdynių) – po 66–131 knygnešius kasmet. Tarp knygnešių valstiečių luomo buvo 79,6%, miestiečių – 7,4%, bajorų – 5,1%, dvasininkų luomo – 1,4%, atsargos kareivių – 2,1%, inteligentų ir moksleivių – 3,2%. 1,2% knygnešiai buvo Prūsijos piliečiai, tarp spaudos gabentojų tokių buvo net 3,1%. Šie Rytprūsių gyventojai buvo lietuvininkai, kai kurie jų ilgesnį laiką jau gyveno Didžiojoje Lietuvoje. Į draudžiamosios lietuviškos spaudos ir knygnešių persekiojimą rusų valdžia siekė įtraukti ir Prūsiją. Rusijos pasiuntinys Berlyne Pavelas LʼOubril (Ubri) 1869 IV 3(15) nusiuntė notą Prūsijos užsienio reikalų ministrui Otto von Bismarckui, kad būtų nutrauktas draudžiamosios lietuviškos spaudos leidimas ir J. Zabermanas patrauktas atsakomybėn. Prūsijos valdžia jam paskyrė griežtą administracinę priežiūrą, 1870 iškratė kunigo A. Brundzos butą, jį ir jo padėjėjus Simoną Kulakauską bei Simoną Pėteraitį išdavė rusų policijai, leido rusų žandarui Tilžėje ieškoti M. Valančiaus bylos įkalčių. Nors nuo 1877–1879 Rusijos ir Vokietijos santykiai atšalo, panašios represijos nesiliovė. 1884 iš Prūsijos turėjo bėgti Aušros redaktorius Jonas Šliūpas, 1890 ir 1895 „Varpo“ redaktorius Juozas Angrabaitis-Šernas ir Jonas Kriaučiūnas. 1892 policija kratė M. Jankaus namus, konfiskavo apie 700 lietuviškų leidinių ir galutinai sužlugdė jo spaustuvę Tilžėje. 1895 Tilžėje suimti ir Rusijai perduoti knygnešiai Andrius Bidinis, Dominykas Bubinas, Jonas Matutis. 1896 Tilžės policijos viršininkas Vitšelis 8 knygnešius perdavė rusams. Iš Tilžės į JAV turėjo bėgti Petras Mikolainis-Noveskis, kuris iš savo knygų sandėlio aprūpindavo ateinančius knygnešius. 1897 Peterburge lankantis kaizeriui Wilhelmui II, caras Nikolajus II kėlė klausimą dėl lietuviškos spaudos ir knygnešių persekiojimo bendromis jėgomis. Ilgametė knygnešių veikla itin sustiprino kultūros ryšius tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. J. Angrabaičio duomenimis, vien Rytprūsiuose 1864–1894 išspausdinta 3 777 250 egzempliorių įvairių lietuviškų leidinių.

L: Tyla A. Garšvių knygnešių draugija. V., 1991; Knygnešys, 3 tomai. V., 1992, 1997; Merkys V. Knygnešių laikai: 1864–1904. V., 1994, Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias: 1864–1904. V., 1994; Šimtas knygnešių. V., 1998; Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai: 1864–1904, 2 dalys. V., 2014.

Vytautas Merkys

Iliustracija: Maldų knygelė „Aukso altorius“ išėjusi Tilžėje 1911, leista spausdinti Varmės katalikų vyskupo 1896 ir Sankt-Peterburgo carinio cenzoriaus, 1906 / lš Vlado Pupšio rinkinio

knygnešiai Suvalkijoje. Per Mažosios Lietuvos pasienyje esančią Suvalkiją ėjo svarbūs knygnešių keliai. Iš čia lietuviška spauda plito po Didžiąją Lietuvą, pasiekdavo Latviją, Lenkiją ir net Gruziją. Iš Tilžės spaustuvių ir knygynų daugiausia gabenta laikraščių, kalendorių, religinės literatūros. Sieną knygnešiai pereidavo slapta arba apsimetę paprastais prekybininkais, kontrabandininkais. Spaudą slėpė statinėse, maišuose, tarp kitų prekių. Ne kartą knygnešiams teko bėgti nuo pasienio sargybinių – „abješčikų“, berti jiems į akis pelenų, slėptis šuns būdoje; su knygomis per sieną einančius knygnešius nuo rusų žandarų gelbėdavo Rytprūsių lietuvininkai. Suvalkijos knygnešiai, siekdami sutelkti jėgas, nuolat gauti lietuviškos spaudos ir ją platinti, 1894 Marijampolėje įsteigė slaptą Sietyno draugiją. Minėtini garsūs Suvalkijos knygnešiai: vienas Sietyno draugijos kūrėjų, jos iždininkas Vincas Bielskus, „Suvalkijos knygnešių karalius“ Juozas Kancleris; Jonas Pautienius ne tik gabeno ir platino knygas, bet pats jas įrišinėdavo, o prireikus Karaliaučiuje jas atsispausdindavo. Iškilus grėsmei būti suimtam, pabėgo į Paryžių ir iš ten pinigais rėmė lietuvišką spaudą. Iš Mažosios Lietuvos lietuvišką spaudą nešė, slėpė ir platino daug Suvalkijos ūkininkų ir paprastų kaimiečių: ūkininkas iš Radiškės kaimo Andrius Aluška ir jo žmona Marija (išmokiusi rašto ne tik savo, bet ir kitus kaimo vaikus), Pranas Butkevičius iš Kybartų, Punsko batsiuvys Povilas Kupstas, Jurgis ir Petronėlė Lietuvninkai iš Marijampolės (jų namai buvo tikras slaptosios lietuviškos spaudos sandėlis), Vincas Markevičius iš Giluišių kaimo, Rožė Meleškaitė, keliaujantis knygnešys Mikas Vasiliauskas, Agota Zygmantaitė iš Kalvarijos ir daugelis kitų.

L: Knygnešys Vincas Bielskus ir „Sietynas“. V., 1991; Sajauskas J. Knygnešys iš Kampinių // Knygnešys, 1990, nr. 3; Sajauskas J. Kai Punske skambina varpais // Knygnešys, 1990, nr. 10; Sajauskas J. Sunku perbristi Lieponą // Knygnešys, 1990, nr. 12; Sajauskas J. Skerpiejai prieš imperiją // Aušra, 1997, nr. 8.