„Aušra“

„Aušra“, 1883–1886 Ragainėje ir Tilžėje ėjęs mėnesinis laikraštis „Auszra“. Tai pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas laikraštis. Atsižvelgta ir į Mažosios Lietuvos poreikius. XIX a. pabaigoje kylančio lietuvių tautinio sąmoningumo jau nebegalėjo patenkinti tradicinė spauda, daugiausia religinio turinio knygos. Maždaug nuo 1881 imta rūpintis lietuviško tautinio laikraščio leidimu. Iš pradžių bandyta (Jonas Basanavičius, Georgas Julius Justus Sauerweinas) pasinaudoti provokiškais Mažosios Lietuvos laikraščiais, įkvepiant jiems lietuvišką dvasią, bet greit įsitikinta tokių pastangų nesėkmingumu. Netekus vilties, kad Rusijos valdžia sankcionuotų legalų laikraštį, ryžtasi organizuoti nelegalų jo spausdinimą už Rusijos ribų ir gabenimą į Lietuvą. Suartėta su Mažosios Lietuvos veikėjais, nes Ragainės ir Tilžės miestuose veikė geros spaustuvės. Svarbiausi organizatoriai buvo J. Basanavičius, Jonas Šliūpas ir mažlietuviai Jurgis Mikšas bei Martynas Jankus. Pirmasis Aušros numeris išėjo 1883 balandį (įrašytas kovo mėnuo). Ragainėje spaudos darbą prižiūrėjo J. Mikšas, vėliau jį pakeitė M. Jankus. Jie abu kaip tikrieji leidėjai daugiausia Aušrą rėmė finansiškai. Bendradarbiavo ir kiti mažlietuviai, ypač Vilius Bruožis, vokietis G. Sauerweinas. Pirmieji 5 numeriai išspausdinti Ragainėje J. Albano ir K. Kybelkos spaustuvėje, vėliau Aušra spausdinta Tilžėje O. Mauderodės, J. Mikšo spaustuvėje. Nuo 1885 pabaigos leido J. Mikšas. Jam bankrutavus, Aušra nustojo ėjusi. Iš viso išleista 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius (būta dvigubų ir net trigubų), visų jų apimtis 1294 puslapiai. Spausdinta 1000 egzempliorių tiražu ir slapta gabenta bei platinta Didžiojoje Lietuvoje. Į Aušrą rašė daugiau kaip 70 asmenų iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Nuo Aušros prasidėjo nauja lietuvių tautos epocha. Tai tautos žadintojų organas, jos gyvybingumo manifestas, paskelbęs tikrąją tautos aušrą. Aušra turėjo lemiamą reikšmę ir dabartinės bendrinės lietuvių kalbos susiformavimui. Ji įvairiatarmę Didžiosios Lietuvos kalbą pakeitė iš Mažosios Lietuvos perkelta vakarų aukštaičių tarmės pagrindu prieš pustrečio šimto metų susiformavusia rašomąja kalba. Pačios Aušros kalba dar šiek tiek įvairavo, bet iš esmės buvo griežtai siekiama laikytis kalbininkų Augusto Schleicherio ir Frydricho Kuršaičio nustatytų normų. Siaurai paplitusių, tik Mažojoje Lietuvoje tevartotų kalbinių ypatybių imta vengti, jų daugiau pasitaikydavo tik pirmuosiuose numeriuose. Vengta vien tik Mažajai Lietuvai būdingų germanizmų. Aušra turėjo išskirtinę reikšmę lietuvių tautos, jos kultūros, literatūros, žurnalistikos istorijai.

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: pirmasis Aušros numeris