pelenai

pelena. Medžio pelenai XV–XVIII a. Vakarų Europoje buvo paklausi prekė, naudota potašui, šarmams, stiklui, įvairioms cheminėms medžiagoms gaminti. Labai daug pelenų į Vakarus tuomet eksportuota iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos – miškingų kraštų. Daugiausia gaminti iš kietųjų lapuočių medienos (skirpsto, guobos, klevo, uosio, ąžuolo), iš kurios susidarydavo daugiau pelenų. Tuometiniams Vakarų pramonės poreikiams tenkinti buvo sunaikinami krašto miškų dideli plotai. Pvz., iš 1 kietmetrio ąžuolo medienos tebuvo gaunama vos 4,4 kg pelenų arba 0,45 kg potašo. Paruošti pelenai plukdyti vytinėmis po keliasdešimt laštų pelenų (po keliolika ar keliasdešimt tonų). Dėl pelenų gamybos ir eksporto krašto miškingumas vis mažėjo.

LE

pelenai papročiuose. Jonas Bretkūnas pastebėjo, jog prūsai atidžiai žiūrėdavę į dievams sudegintos aukos pelenus: kokios jie spalvos, ar visa auka sudegė. Mato Pretorijaus teigimu, pelenus nadruviai, atlikę pašventinimą, mėsą suvalgydavę, kaulus surinkdavę ir sudegindavę, pelenus gerai apžiūrėdavę ir iš to nuspręsdavę, ar jų auka patikusi Žemynėlei (Žemyna). Sudegintų aukų pelenus krivis ir vaidilos saugodavę, nes naudodavo juos savo kerėjimams. Iš žuvų, kurias keli žvejai rengdamiesi žvejoti sudegindavo kaip auką, pelenais dar mokėdavę burti, kad žvejyba būtų sėkminga. T. p. daryta ir su kitų aukojamų gyvulių pelenais, kuriuos vaidila ar maldininkas susemdavo savo reikalams arba užkasdavo. M. Pretorijus aprašė atsitikimą Nybudžiuose (1652): elgeta, išgirdęs perkūną, liepęs numesti nuo arklio balną, nes į šį trenksiąs žaibas. Taip nutikus nuo sudegusio balno likusius pelenus elgeta godžiai griebęs ir valgęs, likusius paslėpęs. Tikėta, kad tokių pelenų suvalgęs apdovanojamas gabumais kerėti ugnį ir išpranašauti ateitį; šie pelenai esą apsaugo nuo įvairių ligų; iš jų esą galima sužinoti, kur yra pavogtas daiktas. Lietuvininkai pelenus naudoję apsaugai: Užgavėnių rytą (pelenų seredoj) reik pirma saulės tekėjimo pelenus sijoti, ir tada juos pakavojus kopūstams augant su jais kopūstus apibarstyti, tad vabalai kopūstus neėd.

L: Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3, Kaunas, 1937; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3; 2003.