klaipėdiškiai
klaipėdškiai, Klaipėdos krašto gyventojų dalis, taip ėmusi vadintis po Versalio taikos sutarties, kraštą atskyrus nuo Vokietijos. Termino reikšmė ir prasmė Didžiojoje Lietuvoje ir Vokietijoje aiškinta skirtingai, pabrėžiant klaipėdiškių teisinius, tautinius, politinius ir kitus ypatumus.
Klaipėdiškiai teisės požiūriu. Ambasadorių konferencijos 1920 I 25 nutarimu Klaipėdos kraštą Santarvės (Antantės) vardu pradėjus valdyti Prancūzijai, vietos gyventojų pilietybė nepasikeitė. Generolas Dominique Odry balandžio 20 d. išleido paliepimą dėl krašte pasilikusių vokiečių valdininkų garantijų ir teisių. Taigi valdant Santarvei krašto gyventojai liko Vokietijos piliečiais. Vokietijos vyriausybė buvusius valdininkus laikė laikinai išėjusius atostogų. Lietuvai perėmus krašto valdymą, 1923 V 7 paskelbtas Klaipėdos krašto laikinasis statutas. Jame nurodyta, kad pasus vietos gyventojams išduos krašto įstaigos Lietuvos Respublikos vardu, vadovaudamosi Lietuvos Respublikos vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis. Pasuose bus žyma, kad jo savininkas yra Lietuvos pilietis ir kartu Klaipėdos krašto vietos gyventojas. Tarptautinės teisės požiūriu klaipėdiškio apibrėžimas (Klaipėdos krašto gyventojo požymis) nustatytas tik 1924 V 8, pasirašius Klaipėdos krašto konvenciją (jos 8 straipsnis). Joje nurodoma, kad klaipėdiškiai yra tik tie, kurie: 1) Klaipėdos krašte gyveno ne vėliau kaip nuo 1920 I 10 ir priėmė Lietuvos pilietybę iki 1924 VII 30, 2) jame gyveno ne vėliau kaip nuo 1915 I 30 ir priėmė Lietuvos pilietybę iki 1925 I 30, 3) jame gyveno ne vėliau kaip nuo 1922 I 1 ir kuriems (kraštą perėmus valdyti prancūzų administracijai) Santarvės valdžia suteikė teisę nuolatos ten gyventi. Pasus, liudysiančius Lietuvos pilietybę ir vietos gyventojo požymį, Lietuvos vardu išduos Direktorija. Klaipėdiškių pilietybės klausimais 1925 II 10 tarp Lietuvos ir Vokietijos pasirašyta sutartis. Pagal ją asmenys, įgiję Lietuvos pilietybę, praranda Vokietijos pilietybę. Vietos gyventojų požymį turinčių klaipėdiškių (jie buvo ir Lietuvos piliečiai) teisės nustatytos Lietuvos Konstitucijoje ir krašto statute. Pažymėtina, kad klaipėdiškiai galėjo naudotis visomis civilinėmis teisėmis, kurios buvo pripažintos kitiems Lietuvos piliečiams; tačiau tik klaipėdiškiai galėjo rinkti ir būti renkami į Klaipėdos krašto seimelį bei eiti aukštesnio rango valdininkų pareigas. Klaipėdiškio teisinis apibrėžimas patikslintas 1928 XII 5 Seimelio priimtame įstatyme dėl krašto gyventojo požymio – paso išdavimo. Lietuvos pilietis, padavęs pareiškimą, įgyja Klaipėdos krašto gyventojo požymį, jeigu jis savo gyvenamąją vietą turi krašte ir jeigu jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos LR visų viešųjų ir politinių teisių naudojimui. Krašto gyventojo požymis nebegalioja, jeigu: netenkama LR pilietybės, nuolatinės gyvenamosios vietos krašte; moteris išteka ne už krašto gyventojo ir kita. Direktorija šiam įstatymui įgyvendinti 1929 V 19 patvirtino taisykles; 1931 X 1 jos papildytos nuostata, kad pareiškimai vietos gyventojo požymiui įgyti priimami iš gyventojų, krašte išgyvenusių vienerius metus. Tarptautinės teisės požiūriu klaipėdiškiai buvo Lietuvos piliečiai su vietos gyventojo požymiu (arba be jo) ir svetimšaliai.
Klaipėdiškiai tautiniu požiūriu. Nuo seno tarp lietuvių ir vokiečių būta ir tolerancijos, ir priešpriešos, lietuvininkai, nors ir darė įtaką vokiečiams kolonistams, nesiekė ir negalėjo jų nutautinti. Vokiečiai dominavo Klaipėdos krašto ekonominiame, visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime. Lietuvių sąmonėje susiformavo vokiečio (kaip kolonisto, dvarininko, pramonininko, valdininko) tipas. Vokiečių valdžia nuo 1871 siekė lietuvininkus ir kitų tautybių gyventojus prievarta nutautinti ir Vokietijos imperijoje suformuoti vienintelę – vokiečių tautą. Klaipėdos krašte išugdyta nuolankių ir paklusnių valdžiai mažlietuvių grupė, kuri ilgainiui nebesuvokė savo kilmės ir tautybės; vartojo ir lietuvių, ir vokiečių kalbas (buvo dvikalbiai). Taip tarp mažlietuvių atsirado klaipėdiškio (dar memelländeris), stipriai paveikto vokiškų tendencijų ir kalbos, tipas. Klaipėdos kraštą 1920 atskyrus nuo Vokietijos, jo gyventojus pagal tautybę galima skirstyti į lietuvius (lietuvininkus ir didlietuvius), vokiečius, dvikalbius klaipėdiškius ir tautinių mažumų atstovus. Kraštui 1923 prisijungus prie Lietuvos, o Vokietijoje nuo 1933 įsigalėjus nacionalsocializmui, jo ideologai ėmė skelbti, kad vokiečiais pripažįstami tik tie, kurie turi vokiško kraujo; todėl svarbu ne tiek kalba, kiek kilmė; politiniais sumetimais ne visada šios nuostatos buvo laikomasi. Propagandininkai skelbė, kad valdžia atsisakanti kitataučius vokietinti, tik norinti prijungti prie Vokietijos jų žemes. Dvikalbiai klaipėdiškiai neatitiko vokiečiams keliamų kilmės reikalavimų. Lietuvos valdžia teigė, kad lietuvių tautai nebūdinga kitataučius, juo labiau vokiečius, nutautinti; iš jų tereikalauta ištikimybės Lietuvos valstybei. Lietuvos valdžia siekė ugdyti lietuvininkų tautinę savimonę, o Vokietijai tai nepatiko.
Klaipėdiškiai politiniu požiūriu. Dalis mažlietuvių klaipėdiškių siekė susijungti su tautos kamienu Didžiąja Lietuva. Tas siekis išreikštas priimtuose dokumentuose (1918 Tilžės akte, 1923 Šilutės seimo deklaracijoje ir kitur). Vietos vokiečiai puoselėjo viltį, kad Klaipėdos kraštas liks Vokietijos imperijoje, todėl ignoravo krašto konvencijos ir statuto bei Lietuvos vyriausybės reikalavimus. Dvikalbiai klaipėdiškiai, nežinodami, kokios jie tautybės, menkai teišmanydami politiką, dažniausiai buvo linkę palaikyti stipresniuosius. Po Pirmojo pasaulinio karo Santarvės šalių politikams pertvarkant Europą, atsižvelgta į regionų gyventojų tautinę sudėtį, todėl dvikalbiai, nebežinantys savo tautybės, priskirti prie kurios nors tautinės grupės. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos diplomatai, mokslininkai konstatavo, kad klaipėdiškiai, arba dvikalbiai esantys mažlietuviai, tik dėl Prūsijos valdžios vokietinimo politikos baigiantys nutausti. Vokietijos valdžia tvirtino, kad dvikalbiai, arba memelländeriai, nėra lietuvių tautybės. Memelländeriai priklausą vokiečių kultūrai, todėl teisės požiūriu priskirtini vokiečių tautybei. Artėjant Antrajam pasauliniam karui nacių propaganda skelbė, kad jau laikas klaipėdiškiams išsilaisvinti iš „žemaičių jungo“. Mažlietuviams grasinta, kad atėjus Adolfui Hitleriui nepaklusnieji būsią pamokyti koncentracijos stovyklose. Tie klaipėdiškiai, kurie tam priešinosi, vadinti renegatais ir vokiečių tautos išdavikais. Buvo išplėtota tautos išdavystės (vok. Volksverrat) sąvoka, pagal kurią visi Klaipėdos krašto gyventojai laikyti vokiečiais (vok. Memeldeutsche, Memelländer). Todėl net dalis susipratusių lietuvių (sekdami naciais) pradėjo sveikintis iškeldami aukštyn dešiniąją ranką ir aptarinėti nacionalsocializmo gerąsias puses. Klaipėdos krašto okupacijai naciai pasirengė visapusiškai, todėl lengvai jį 1939 III 22–23 užėmė. Po okupacijos likę krašte gyventi klaipėdiškiai (neužsirašę lietuviais) tapo Vokietijos piliečiais. Užsirašiusieji lietuviais ištremti į kitas Vokietijos vietas ir uždaryti į konclagerius arba kitaip izoliuoti. Per Antrąjį pasaulinį karą dalis klaipėdiškių išvežta darbams į Vokietiją. Klaipėdos kraštas visapusiškai nukentėjo jį 1944 spalį (tik Klaipėdos miestas užimtas 1945 ausio mėn.) okupavus SSRS kariuomenei. Dalis klaipėdiškių su frontu buvo priversti trauktis į Vakarus, o nespėjusieji pasitraukti buvo uždaryti į NKVD lagerius. Po karo Klaipėdos krašto gyventojai turėjo daugiau galimybių grįžti į gimtinę negu likusios Mažosios Lietuvos dalies (Karaliaučiaus krašto) tautiečiai. JAV, Didžioji Britanija ir SSRS 1945 vasarį pasirašė susitarimą dėl patekusių per karą į Vokietiją ir kitų šalies gyventojų grąžinimo į tėvynę. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1947 XII 16 įsaku patvirtino, kad Klaipėdos krašto gyventojai, iki 1939 III 22 buvę Lietuvos Respublikos piliečiai, nuo 1945 I 28 (tuomet Raudonoji armija su 16-ąja lietuviškąja divizija užėmė Klaipėdą) pripažįstami SSRS piliečiais ir gali grįžti į savo buvusias gyvenamąsias vietas. Taip SSRS vyriausybė (kaip ir 1943 Teherano konferencija, 1945–1946 Nürnbergo procesas) patvirtino, kad kraštas nuo Lietuvos valstybės 1939 kovą buvo atplėštas prievarta, t. y. neteisėtai. Į buvusiį Klaipėdos kraštą, priklausantį LSSR, 1945–1947 grįžo apie 5 500 klaipėdiškių. Kiti apsigyveno Vakarų Vokietijoje ir kitose šalyse (JAV, Kanadoje ir kitur).
Dar skaitykite: išeiviai, išvietintieji.
L: Klaipėdos krašto valdžios žinios. 1920, nr. 1, 1928, nr. 114, 1929, nr. 25, 1931, nr. 110; Kovo 20 diena Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti. K., 1921; Anysas M. Kova dėl Klaipėdos. Čikaga, 1978; Kairiūkštytė N. Klaipėdos krašto gyventojų repatriacija ir jos ypatumai 1945–1950 m. // Lietuvininkai ir Mažoji Lietuva amžių bėgyje. Klaipėda, 1989; Klimas P. Iš mano atsiminimų. V., 1990; Gliožaitis A. Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų realizavimas 1939–1941 m. // Atgimimas. 1996, nr. 19, 20, 21; Gliožaitis A. Ką mena 1939-ųjų ir vėlesnių metų įvykiai // Atgimimas. 1996, nr. 33, 34, 35, 36, 37, 38; Vareikis V. Vokiečių ir lietuvių santykiai Mažojoje Lietuvoje ir kai kurie memellenderių identiteto bruožai XIX–XXa. // Šiaurės Atėnai. 1998, nr. 45; Tauber J. Der unbekannte Dritte: Die Kleinlitauer im Memelgebiet 1918–1939 // Der Fremde im Dorf. Lüneburg, 1998, S. 85–104; Arbušauskaitė A. Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939 Klaipėda, 2001; Arbušauskaitė A. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 metų sausio 10 dienos sutartį Klaipėda, 2002.
Algirdas Antanas Gliožaitis
Iliustracija: Klaipėdiškių Miko Buntino ir Marios Marinkės Brakaitės vestuvės. Dešinėje sėdi dailininkas Adomas Brakas su motina, 1928 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio
Iliustracija: Mažlietuviai Toronte: Bleizgys, Mažosios Lietuvos Tarybos pirmininkas Erdmonas Simonaitis, Valdis Buntinas, Elzė Jankutė ir L. Tamošauskas, 1954 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo
Iliustracija: Klaipėdiškiai – Vilius Ašmys (1919–2003) ir Erikas Purvinas (1908–1999), švenčiantis 90 metų jubiliejų, 1998