išvietintieji

išviẽtintieji (angl. displaced persons, vok. Verschleppt), terminas, atsiradęs po Antrojo pasaulinio karo (1945). Išvietintaisiais vadinami tie, kurie paliko savo kraštą, negalėjo grįžti ten dėl sovietinės okupacijos. Pirmą kartą išvietintųjų vardas paminėtas 1945 Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų vyriausiosios būstinės G-5 skyriaus memorandume. Išvietintieji nėra išeiviai ar emigrantai. Tai iš savo gimtojo krašto pasitraukę žmonės, sovietams artėjant į jų gyvenamas vietas. Iš pradžių išvietintųjų globa buvo pavesta Sąjungininkų kariuomenei, 1943 jų sukurtai UNRRA (Jungtinių Tautų pagalbos ir atstatymo administracijai). 1945 rudenį Vokietijoje pasilikę išvietintieji buvo raginami suvažiuoti ir apsigyventi UNRRA steigiamose stovyklose. Išvietintieji pradėjo telktis į stovyklas (angl. Displaced Persons Camps). Tokių stovyklų buvo visoje Vokietijoje. Jos virto intensyvaus kultūrinio bei organizacinio darbo židiniais, kuriuose dirbo mokytojai, dvasininkai, laikraščių redaktoriai, menininkai. Amerikiečių zonoje didžiausia buvo Hanau stovykla (Hanau stovyklos lietuvininkai). Kitos šios zonos žymesnės stovyklos buvo Augsburge (Augsburgo lietuvininkai), Dillingene, Kemptene ir kituose miestuose. Britų zonoje išvietintųjų stovyklos buvo Augustdorfe, Diepholze, Flensburge (Flensburgo mažlietuviai ir lietuviai), Göttingene, Hamburge ir kitur, prancūzų zonoje – Biberache, Freiburge, Ravensburge, Tübingene ir kitur. Gyvenę už stovyklų ribų išvietintieji buvo prilyginti svetimšaliams. Išvietintieji neturėjo teisės į laisvą darbą. Pirmaisiais metais išvietintieji neturėjo ir teisės laisvai judėti. Cenzūra buvo taikoma ir išvietintųjų spaudai. 1946–1947 stovyklose vyko patikrinimai (angl. screening), t. y. iš išvietintųjų atskirti tie, kurie neverti UNRRA globos. Stovyklose galėjo pasilikti tik tikrieji pabėgėliai (jiems nepriklausė vokiečių pabėgėliai). Apie 10 % visų išvietintųjų neteko savo statuso; tik vėliau jį atgavę išvietintieji buvo priimti atgal į stovyklas. UNRRA daugiau rūpinantis materialine globa, daug buvo tikimasi iš Jungtinių Tautų. 1946 Jungtinių Tautų posėdyje buvo pripažinta išvietintųjų problema ir nuspręsta steigti Tarptautinę pabėgėlių organizaciją (IRO). 1947 vietoj UNRRA buvo įsteigta Tarptautinė pabėgėlių organizacija (IRO), veikusi iki 1952. Jos tikslas – surasti negrįžtantiems į savo kraštą naują tėvynę ir ten įkurdinti; surasti ir sujungti šeimos narius, rasti vaikų tėvus. IRO buvo perduotos UNRRA stovyklos, tarnautojai. Buvo vykdoma repatriacijos politika. UNRRA duomenimis, 1944–1946 iš Vokietijos repatrijavo 241, 1947–1948, iš britų zonos – dar 630, iš amerikiečių zonos – 157 lietuviai. Išvietintųjų sveikata rūpinosi Sąjungininkų globos organizacijos ir Lietuvos Raudonasis Kryžius. Prie stovyklų veikė UNRRA įsteigtos ambulatorijos, stomatologijos kabinetai, didesnėse stovyklose – ligoninės. Mažosios Lietuvos Tarybos Vokietijoje 1949 III 24 duomenimis, apie 45 tūkst. lietuvių buvo iš Klaipėdos krašto. 1949 buvo 186 skyriai. Dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų buvo išsisklaidę po įvairias Vokietijos vietoves. Tik apie 3 % buvo išvietintųjų stovyklose. Išvietintieji iš Mažosios Lietuvos daugiausia buvo ūkininkai, 95 % evangelikai (aptarnavo 6 kunigai ir 5 sakytojai). Organizaciškai juos jungė MLT, atkurta 1946. Po 1945 politinė globa buvo teikiama tik išvietintiesiems, jiems leista apsigyventi IRO stovyklose ir suteikta teisė emigruoti, egzilio teisėmis apsigyventi kitose valstybėse. Tik dalis mažlietuvių galėjo naudotis išvietintųjų teisėmis – tie, kurie turėjo Lietuvos pilietybę. Vėliau jie galėjo emigruoti į Australiją, JAV, Kanadą ir kitas šalis, laisvai burtis į mažlietuvių organizacijas ir judėjimus. Didžioji Mažosios Lietuvos gyventojų dalis, likę Vokietijos piliečiais, nors ir nacių išvyti iš Mažosios Lietuvos, negalėjo gauti išvietintųjų statuso, apsigyventi išvietintųjų stovyklose, emigruoti į kitas šalis. Dar išeiviai.

Vilius Pėteraitis

Iliustracija: Išvietintieji suvažiavimo Imbshausene metu, 1948 VIII 24–30 / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Mažosios Lietuvos Rezistencinio Sąjūdžio ir Mažosios Lietuvos fondo suvažiavimas Čikagoje, 1987 IX 5. Iš kairės sėdi: A. Trakienė, Kurtas Vėlius, Eva Jankutė, K. Kikutis, Ansas Lymantas, Eva Adomavičienė, Alfredas Vėlius, Martynas Brakas, Hansas Dumpys, Vilius Peteraitis / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Dr. Martynas Anysas (viduryje) tarp Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos narių Montrealyje. Priekyje sėdi Ariadna Pėteraitienė ir Ieva Andruškevičienė, apie 1954

Iliustracija: Tilžės Akto sutarties minėjimas Čikagoje. Kalba Jonas Dainauskas, pirmininkauja Algis A. Regis / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Mažosios Lietuvos Tarybos pirmininko Erdmono Simonaičio viešnagė Toronte, 1954 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Valteris Kristupas Banaitis svečiuose pas Mažosios Lietuvos Bičiulių draugijos narius Montrealyje. Iš kairės sėdi: V. K. Banaitis, Ieva Andruškevičienė, Ariadna Pėteraitienė; stovi: Edė Jankutė, K. Andruškevičius, J. Kardelis, B. Botyrienė, Vilius Pėteraitis, E. Lymantienė, P. Narbutas, apie 1960 / Iš Anso Lymanto archyvo