Steino ir Hardenbergo reformos

Steino ir Hardenbergo refòrmos, Prsijos refòrmos, XIX a. pradžioje Prūsijos valstybės valdymo, kariuomenės reorganizavimo, socialinės ir ekonominės reformos. Pavadintos jų svarbiausių iniciatorių – barono Heinricho F. K. vom und zum Steino (valstybės ministras 1807–1808) ir grafo Karlo Augusto von Hardenbergo (užsienio reikalų ministras 1804–1806, valstybės kancleris 1810–1822) – vardu. Reformos buvo paskatintos Prūsijos pralaimėjimo Prancūzijai 1806–1807 kare. Jomis siekta Prūsijoje įvykdyti revoliuciją iš viršaus pritaikant pažangiausių Europos valstybių (ypač Anglijos ir Prancūzijos) patirtį. Pirmasis Steino ir Hardenbergo reformų dokumentas – 1807 X 9 Klaipėdoje pasirašytas Ediktas dėl žemės įsigijimo ir laisvo jos naudojimo palengvinimo bei krašto gyventojų asmeninių santykių, kuriuo visiems valstybės gyventojams buvo suteikta teisė valdyti bet kokią – valstietišką, tituluotą ar miestietišką – žemę, kilmingiesiems užtikrinta teisė užsiimti miestietiška veikla, valstiečiams – pereiti į miestiečių sluoksnį, ir atvirkščiai, paskelbta, kad Prūsijoje nebegali būti naujai įgyti jokie baudžiaviniai ryšiai, o valstiečiai nuo 1810 Šv. Martyno išlaisvinami nuo baudžiavinės priklausomybės. Visgi vėliau priimti valstiečių žemės nuosavybės santykius ir kompensavimo tvarką dvarininkams reguliavę įstatymai (1811 IX 14 – Sureguliavimo ediktas, 1816 V 29 – deklaracija dėl šio edikto įgyvendinimo, 1821 VI 7 – Padengimo nuostatai) kaip valstybės žemės ūkio pagrindą turėjo sustiprinti Prūsijos dvarus, o ne smulkius valstiečių ūkius. Be to, 1808 XI 19 buvo priimti Nuostatai visiems Prūsijos monarchijos miestams, kurie padėjo pagrindus moderniai miestų savivaldai, 1808 XI 24 parengtas Organizavimo ediktas dėl valstybės valdymo reformos. Vengiant konflikto su Napoleonu I H. Steinas 1808 XI 24 buvo atleistas iš valstybės ministro pareigų. 1808 XII 16 Karaliaučiuje išleistu įsaku priimtas modifikuotas valstybės valdymo reorganizavimo projektas. Pagal jį vietoje neretai neaiškias kompetencijos ribas turėjusių valdymo institucijų, sudariusių Generalinę direktoriją, buvo įsteigtos 5 valstybės ministrų – finansų, vidaus reikalų, užsienio reikalų, teisingumo ir karo – institucijos; ministrai turėjo vadovauti atitinkamiems departamentams ir sudarė kolegialią Valstybės ministerijos įstaigą; 1810 spalį įsigalėjo vadovaujančio ministro – valstybės kanclerio – pareigybė. Žemesniame administravimo lygmenyje 1808 ir 1815 karo reikalų ir domenų valdybos buvo reorganizuotos į apygardas, išplėstos pastarųjų funkcijos, įgyvendinta apskričių reforma. K. Hardenbergo vyriausybė 1810–1811 priėmė amatų ir verslų reformos įstatymus: Verslo mokesčių ediktas (1810 XI 2) ir jį konkretizavęs 1811 IX 7 amatų įstatymas nustatė, kad panaikinamos visos cechų ir pavienių asmenų privilegijos užsiimti amatais ir verslais ir kad visi asmenys, gavę amatininko pažymėjimą ir mokėdami valstybei kasmetinį verslo mokestį, gali laisvai užsiimti bet kokiais amatais ir verslais. 1812 III 11 priimtas Ediktas dėl žydų pilietinės padėties Prūsijos valstybėje iš esmės suteikė Prūsijos žydams tokias pat teises ir pareigas, kaip ir kitiems Prūsijos piliečiams (jis neįsigaliojo tose teritorijose, kurias tuo metu buvo užgrobęs Napoleonas I, pvz., Vestfalijos karalystėje). Lygiagrečiai vykdytos kariuomenės ir švietimo reformos. 1806 Prūsijos pralaimėjimas kare parodė, kad jos kariuomenė nebėra nenugalima, todėl karinė reforma buvo aktualiausia. Jai parengti 1807 VII 15 karalius Friedrichas Wilhelmas III įkūrė Kariuomenės reorganizavimo komisiją (pirmininkas Gerhardas Johannas Davidas von Scharnhorstas). 1808 VIII 6 buvo priimtas G. Scharnhorsto ir Augusto Wilhelmo von Gneisenau parengtas reformos variantas, sukūręs vadinamąją Krümperio sistemą: kiekviena Prūsijos kariuomenės kuopa kas 4 savaites (vėliau kas 2 mėnesius) turėjo paleisti 3–5 apmokytus vyrus į rezervą ir priimti tiek pat naujų rekrutų. Taip naujokai per itin trumpą laiką buvo apmokomi ir iškart paleidžiami į rezervą (jie vadinti kriumperiais). Ši sistema leido vykdyti 1808 IX 8 Paryžiaus konvencijos reikalavimus sumažinti Prūsijos kariuomenę iki 42 tūkstančių vyrų, o faktiškai Prūsija per trumpą laiką sugebėjo gerokai viršyti nustatytą ribą: kiekviena kuopa per metus galėjo parengti apie 60 rezervistų. Karinės reformos metu 1807 nustatyta, kad kiekvienas karys gali būti paaukštintas tik už nuopelnus ir gabumus, uždrausta kūno bausmė plakimas, 1809 įsteigtas generalinis štabas, 1810 – karininkų rengimo mokykla, 1814 IX 3 įvesta visuotinė karinė prievolė: tarnybai tinkami vyrai turėdavo 3 metus (vietoje 20) tarnauti nuolatinėje kariuomenėje (landveras) ir iki 39 metų likdavo nenuolatinės kariuomenės (landšturmas) įskaitoje. Švietimo reformos įgyvendinimui vadovavo vidaus reikalų ministrui pavaldi Kulto ir viešojo ugdymo reikalų sekcija (įsteigta 1808), kuriai nuo 1809 vasario vadovavo Wilhelmas von Humboldtas. Vietoje bažnytinių, privačių ir kitų mokyklų turėjo būti įsteigta trijų lygių mokyklų sistema, kurią sudarė vadinamosios liaudies mokyklos (Volksschule), gimnazijos ir universitetai. Visuose lygmenyse iš mokytojų pradėta reikalauti atitinkamo profesinio ir pedagoginio išsilavinimo, o į valstybės tarnybą galėjo būti priimami tik valstybės pripažintus išsilavinimo kriterijus atitikę asmenys. 1819–1820 įsigalėjus Prūsijos restauracinėms tendencijoms, reformų politika buvo nutraukta, tačiau esminiai reformų punktai jau buvo realizuoti.

L: Hubatsch W. Die Stein-Hardenbergschen Reformen. Darmstadt, 1977; Wehler H.-U. Deutsche Gesellschaftsgeschichte, Bd. 1. München, 1987; Fehrenbach E. Vom Ancien Régime zum Wiener Kongress, Aufl. 5. Oldenbourg, 2008.

Vasilijus Safronovas