savivalda

savvalda, disponavimas ribotos kompetencijos deleguotomis valdymo teisėmis. Kryžiuočių ordino valstybėje (iki 1525), vėliau Prūsijoje (iki XIX a.) savivalda buvo korporacinės socialinės organizacijos bruožas. Savivalda disponavo miestai, gildijos, cechai ir kitos struktūros. Miestų savivalda reiškė specifinį miesto bendruomenės ir miesto savininko prievolinį santykį, užfiksuotą atskiroje privilegijoje. Joje savininkas nustatydavo, kokias teises (paprastai buvo teikiama konkretaus miesto – Kulmo (Kulmo teisė) arba Liubeko (Lübecko teisė) – teisė) suteikia ir kokias prievoles uždeda savo valdiniams, todėl ja suteikiamos savivaldos esmė buvo susitarimas tarp savininko ir jo valdinių. Aukščiausioji žemės nuosavybės teisė Kryžiuočių ordino valstybėje priklausė pačiam Ordinui arba Bažnyčiai (vyskupijoms); po Ordino valstybės sekuliarizacijos šia teise disponavo Prūsijos valdovas. Bendrieji suteiktų miesto teisių principai reglamentavo miestiečių teisinę padėtį bei žemės nuosavybės santykius mieste. Miesto steigėjas ir privilegiją išduodavęs žemės savininkas, kurio žemėje buvo miestas, suteikdavo miestiečiams ir jų paveldėtojams kilnojamojo bei nekilnojamojo turto nuosavybę (už naudojimąsi savininko amžinai suteikta žeme gyventojai turėjo mokėti nustatyto dydžio metinį kiemo arba namo mokestį) ir iš dalies atsisakydavo administracinio bei juridinio imuniteto, t. y. miestiečiai gaudavo teisę išsirinkti administraciją (magistratą), kurią patys ir kontroliavo, bei teismą. Miesto savivalda, kurią instituciškai realizavo magistratas ir pirmosios instancijos teismas, apėmė vietinių rinkliavų ir mokesčių rinkimą, viešosios tvarkos užtikrinimą, komunalinio ūkio tvarkybą, municipalinę statybą, švietimą, rūpinimąsi vargšais (socialinę rūpybą), be to, magistratas gyventojams suteikdavo miestiečio teises ir įrašydavo juos į Miestiečių knygą. Miestuose veikusių gildijų ir cechų savivaldos funkcionavimą ir apimtį reguliavo išduodama steigimo privilegija bei patvirtinamas statutas. XIX a. Prūsijoje įgyvendinus valstybės ir socialinės organizacijos reformas, amatų ir verslų savivalda buvo reorganizuota ir patikėta naujo tipo institucijoms (prekybininkų korporacijoms ir kitiems). Miestų savivaldos svarbiausias permainas paskatino 1808 XI 19 patvirtinti Miestų nuostatai. Pagal juos buvo sumažinti apribojimai gauti miestiečio teises ir pertvarkytos magistrato (miesto valdybos) funkcijos: jam palikti tik vykdomosios valdžios įgaliojimai, prie jo įsteigta miestiečiams tiesiogiai atstovaujanti įstatymų leidybos institucija – miesto delegatų susirinkimas. Tai buvo pirmasis žingsnis pereinant prie visuotinio atstovavimo vietinėse valdymo struktūrose sistemos, nors miesto delegatų rinkimuose dar ilgą laiką galiojo įvairūs cenzai (nuosavybės, turto, lyties; lyties cenzas ir vadinamoji trijų klasių rinkimų sistema Vokietijoje buvo panaikinta 1918 XI). Prūsijoje XIX a. komunalinė savivalda buvo realizuojama ne tik miestuose, bet ir komunose arba bendruomenėse (Gemeinde). Tai buvo savavaldžiai teritoriniai susivienijimai, turėję savo kasą, valdybą ir tarėjus. XIX a. pradžioje vykdant Prūsijoje švietimo reformą, universitetams buvo suteikta akademinė savivalda.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Rytprūsių savivaldos miestas – Eitkūnai, 1922 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Rytprūsių savivaldos miestas – Karaliaučius, XIX a. graviūra / Iš MLEA

Iliustracija: Rytprūsių savivaldos miestas – Heilsbergas, XIX a. graviūra / Iš MLEA

Iliustracija: Rytprūsių savivaldos miestas – Marienburgas, XIX a. graviūra / Iš MLEA