socialinė rūpyba
sociãlinė rūpýba, bendruomeninio solidarumo principu pagrįsta socialiai pažeidžiamų asmenų (skurdžių, našlaičių ir beglobių vaikų, neįgaliųjų ir kitų) globos ir aprūpinimo praktika. Socialinės rūpybos pagrindų būta jau viduramžių korporacinės savišalpos (amatininkų – cechuose, pirklių – gildijose, miesto piliečių – miestuose, parapijiečių – parapijose ir kita) sistemoje. Naujaisiais laikais įvairios šalpos ir socialinės rūpybos formos vis labiau virto valstybės reikalu: elgetoms, invalidams ir kitiems atstumtiesiems buvo steigiamos specialios prieglaudos, špitolės. 1700 Brandenburgo kurfiurstas Friedrichas III nustatė, kad visi elgetos, kurie yra jo pavaldiniai, turi būti pristatomi į artimiausią prieglaudą (Hospital) ir aprūpinami iš lėšų, surinktų per kas mėnesį valsčiuose renkamas visuotines rinkliavas (dažniausiai maisto produktais). Tokios prieglaudos elgetoms veikė ne tik didesniuose miestuose (Karaliaučiuje, Klaipėdoje ir kitur), bet ir valsčiuose (pvz., 1701 įsteigta Klaipėdos valsčiaus vadinamoji Friedricho prieglauda). XIX a. didėjant gyventojų skaičiui ir plintant viešosios šalpos idėjoms, prieglaudų skaičius miestuose ypač išaugo. Vien Klaipėdoje veikė miesto, pirklių, pirklių našlių, vaikų, nusenusių amatininkų prieglaudos, šeimyniniai namai varganoms šeimoms ir kita. Moderniųjų laikų socialinės rūpybos sistemai didžiausią poveikį padarė XIX a. kilę judėjimai už darbininkų teises. Vokietija viena pirmųjų Europoje priėmė privalomu socialiniu draudimu pagrįstus darbininkų socialinę rūpybą garantavusius įstatymus. Tai buvo vienas iš reichskanclerio Otto von Bismarcko antisocialistinės politikos žingsnių, siekiant sumenkinti socialdemokratų įtaką ir patraukti savo pusėn jų elektoratą. 1883 V 29 Reichstagas priėmė privalomo socialinio draudimo įstatymą, numačiusį išlaikymą darbininkams ligos atveju, 1884 VI 6 – nelaimės darbe atveju, 1889 VI 22 – senatvės ir invalidumo atveju. 1911 VII 19 priimtas Reicho draudimo tvarkos įstatymas ne tik sujungė ankstesnius socialinio draudimo įstatymus, bet ir įvedė valstybės aprūpinimo garantiją apdraustųjų našlėms (arba atitinkamai našliams) bei našlaičiams. Socialinio draudimo sistemą įgyvendino teritorinės ligonių kasos, įmonių kasos bei laisvosios tarpusavio šalpos kasos; 1/3 draudimo įmokų mokėjo darbdavys, 2/3 – draudžiamas darbuotojas. Iš pradžių ši sistema taikyta tik fabrikų, kasyklų, naudingųjų iškasenų telkinių, liejyklų, laivų statyklų, geležinkelio ir vidaus vandenų laivybos struktūrų darbininkams; 1885 ir 1892 į ją įtraukta gerokai daugiau profesijų, o 1911 – ir žemės ūkio bei miško ūkio darbininkai. 1911 XII 20 priimtu įstatymu į socialinio draudimo sistemą įtraukti tarnautojai. Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, pagal Klaipėdos krašto konvenciją socialinės rūpybos sfera priklausė autonominės valdžios organų kompetencijai. Tai lėmė, kad socialinės rūpybos apimtys Klaipėdos krašte ir likusioje Lietuvoje tarpukariu turėjo nemaža skirtumų. 1920 VII 21 paliepimu Klaipėdos krašte įsteigta viena krašto Direktorijai pavaldi Aukščiausioji įsipirkimo įstaiga, turėjusi tvarkyti visas socialinio draudimo rūšis (ligos, senatvės, nelaimės, invalidumo, našlystės). 1922 XI 18 nauju Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro paliepimu įsteigta Krašto įsipirkimo įstaiga (vėliau vadinta apdraudimo įstaiga), atsakinga už visas socialinio draudimo rūšis Klaipėdos krašte, įskaitant draudimus, numatytus 1911 Reicho draudimo tvarkos įstatymu, t. p. tarnautojų ir bedarbių socialinį draudimą. 1922 XI 30 krašto Direktorija priėmė Klaipėdos krašto įsipirkimo įstaigos nuostatus (įsigaliojo 1923 I 1). 1937 X 1 šioje įstaigoje buvo 33 623 apdraustieji. 1936 XII 22 Klaipėdos krašto seimelis priėmė naują Įstatymą socialiniam draudimui Klaipėdos krašte pertvarkyti. Klaipėdos uosto, Lietuvos geležinkelio sistemos darbininkai tarpukariu buvo draudžiami 1931 įsteigtas Susisiekimo ministerijos ligonių kasos Klaipėdos skyrius.
Dar skaitykite: labdarybė, prieglaudos.
L: Žostautaitė P. Socialinis draudimas Klaipėdos krašte 1923–1939 m. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A, 1984, t. 2 (87).
Vasilijus Safronovas