labdarybė

labdarýbė, filantròpija, materialinė, medicinos, švietimo, kultūrinė parama nedarbingiems, mažas pajamas turintiems ar nelaimės ištiktiems žmonėms, teikiama konfesinių, visuomeninių organizacijų ir privačių asmenų. Viena pirmųjų 1abdaros organizacijų Mažojoje Lietuvoje Klaipėdos Sudermanno labdarybės draugija (1853–1854). Rusijoje 1915–1917 veikė Vilniuje 1915 I 20 įkurta visuomeninė draugija Globa, dar vadinta Lietuvių Globa šelpti mūsų broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų Lietuvos („Globa“ 1). Ji rėmė apie 10 300 į Rusiją ištremtų Mažosios Lietuvos gyventojų; Klaipėdos krašte veikė didžiausia lietuvių evangelikų kultūros, švietimo ir labdaros organizacija „Sandora“ (1904–1939) bei jos poskyriai „Jaunųjų Sandora“ (1928–1939) ir „Moterų pagalba“. Pavargėlius, neturtinguosius, ligonius šelpė Klaipėdos lietuvių moterų draugija, moterų draugija Globa (1928–1939) („Globa“ 2). Labdaringos veiklos ėmėsi ir išeivija. Čikagos lietuvių Klaipėdos komitetas (pirmininkas S. P. Braundhulis, iždininkas N. C. Krukonis) 1923 siuntė pinigus Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui. Verslininkas ir visuomenės veikėjas Antanas Ivaškevičius-Aivas 1922–1923 rinko aukas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos reikalams, pats paaukojo Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui 2 mln. Vokietijos markių. Vokiečių labdaros organizacijos nuo 1920 rėmė Klaipėdos krašto vokiečius mokytojus bei valdininkus, mokėjo jiems priedus prie algų, vokiečiams studentams – stipendijas. Iki 1939 veikė Globos draugija Klaipėdoje (O. Mašiotienė ir kiti) „Lietuvos vaikas“. Lietuvos vaiko draugijos leidinys, 1934.

Iliustracija: Vilius ir Marija Gaigalaičiai „Sandoros“ draugijos išlaikomoje prieglaudoje Tauragėje. Atvirukas / Iš Domo Kauno rinkinio