fortifikaciniai įrenginiai

fortifikãciniai įrenginia naudoti gynybai nuo seniausių laikų. Vikingų stovyklavietės būdavo saugomos žiediniu pylimu. Senosios Prūsos piliakalniai buvo apjuosiami grioviais ir pylimais, ant jų statytos pilys su bokštais. Gynybai buvo naudojamos vietovės ypatybės: pelkės, įdubos (įrengiant ten tvenkinius), aukštos kalvos, statūs šlaitai ir kita. Galingiausiais fortifikaciniais įrenginiais buvo ginamos svarbiausios vietos (Gailgarbiai, Balga). Kryžiuočiai Prūsoje pritaikė Vakarų Europos patirtį – imta statyti mūrines pilis ir kitus fortifikacinius įrenginius, įrenginėti kelis gynybos žiedus, įvertinti strategines vietoves ir jas sustiprinti (Balga, Karaliaučius, Įsrutis, Ragainė). Kuriamos gyvenvietės buvo apsaugomos medinėmis tvoromis, pylimais, grioviais, vartų fortifikaciniais įrenginiais, mūro sienomis. Kai atsirado artilerija, paplito nauji fortifikaciniai įrenginiai: bastionas, ravelinas, redutas, šancas, blokhauzas, fortas. XVII–XVIII a. svarbesni miestai ir tvirtovės (Klaipėda, Karaliaučius, Piliava ir kiti) buvo apjuosti pylimais su bastionais. XIX a. statyti fortai Klaipėdoje ir Karaliaučiuje (senojo Lietuvių pylimo pusžiedis). Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais imta statyti naujoviškus fortifikacinius įrenginius, pasenę dažnai būdavo nugriaunami kaip trukdantys miestų plėtrai, jų medžiagos naudotos naujoms statyboms. Daug Mažosios Lietuvos senųjų fortifikacinių įrenginių buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą ir sovietmečiu.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Karaliaučiaus gynybinės sienos vartai, 1842 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932