Miestų karas

Miẽstų kãras, Trylikamẽtis kãras, 1454–1466 Prūsijos miestų karas prieš Kryžiuočių ordiną. Tie miestai ir bajorai siekė atsikratyti griežtos Ordino priežiūros. Jie laukė luominių privilegijų garantijų iš Lenkijos karalystės, kurios javų ir žaliavų eksportas XV a. viduryje glaudžiai siejosi su Prūsijos miestų gerove. 1440 sudaryta bajorų ir miestiečių Prūsiškoji sąjunga 1454 II 7 sukilo prieš Ordiną. Jos atstovai paprašė Lenkijos karaliaus valdinystės. Kazimieras IV Jogailaitis 1454 III 6 aktu paskelbė apie Prūsijos inkorporaciją į Lenkijos karalystę, suteikdamas jos luomams plačią autonomiją. Prasidėjo 13 metų trukęs Lenkijos ir Ordino karas. Netekęs turtingų miestų, Ordinas nebeturėjo iš ko samdyti kareivių. Jis bandė įvairiais būdais mobilizuoti kariuomenę, tačiau turtingų miestų pirkliai ir amatininkai nenorėjo palikti savo verslo, o bajorai reikalavo savo teisių. Tačiau ir negausūs kryžiuočių samdinių-algininkų būriai nugalėdavo Lenkijos bajorus (1454 IX 18 Kazimieras pralaimėjo mūšį prie Konico). Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė šiame kare laikėsi pasyviai ir nebandė užimti senųjų prūsų žemių, Baltijos pajūrio. Nors 1455 Žemaitijos seniūnas, pasinaudojęs Klaipėdos sukilimu prieš kryžiuočius, savo iniciatyva ją užėmė, tačiau netrukus iš ten Ordino išvarytas. 1456 VIII 16 kryžiuočių kariuomenės vadai atidavė Lenkijos karaliui ir Prūsijos sąjungai Marienburgą ir dar 5 kitas pilis. Ordino didysis magistras ir jo patarėjai turėjo išsikelti į Karaliaučių, tapusį Ordino valstybės sostine. 1458 žemaičiai padėjo Dancigo laivynui blokuoti Klaipėdą, tai stabdė susisiekimą tarp Kauno ir Karaliaučiaus, nuo Prūsijos izoliavo Livoniją. Kazimieras, gaudamas pašalpas ir paskolas iš turtingų Prūsijos miestų, pradėjo papirkinėti algininkų įgulas Ordino pilyse. Šį karą popiežius pasmerkė, vertindamas kaip susidėjimą su maištininkais. 1464 Varmės vyskupas, Lenkijos karalius ir Prūsijos sąjunga sudarė taikos sutartį. Tačiau karas tęsėsi. 1466 vasarį žemaičiai sunaikino livoniečių dalinį, mėginusį prasibrauti į Prūsiją. Kryžiuočių ordino jėgos seko. 1466 X 19 sudaryta Torunės taika. Vakarų Prūsija (Pamarys, Kulmo žemė) ir Varmė su turtingiausiais miestais (Marienburgu, Elbingu) bei stipriausiomis pilimis pateko į Lenkijos karaliaus leninę priklausomybę. Kryžiuočių ordinui liko Prūsijos šiaurinė ir rytinė dalys, apgyventos sembų ir kitų baltų, neturėjusios didelių miestų. Miestų karas nutraukė Kryžiuočių ordino ir Vokietijos imperijos ryšius. Ordinas neteko Kulmo, Varmės, Pamedės vyskupysčių, kurios pertvarkytos pagal lenkišką tvarką. Didysis ordino magistras turėjo prisiekti Lenkijos karaliui ir Ponų tarybai. Po Miestų karo šimtmečiams nusistojo Prūsijos sienos su Lenkija. Karas savaip paspartino Šiaurinės Prūsijos (besikuriančios Mažosios Lietuvos) raidą, aukščiausiajai valdžiai persikėlus į Karaliaučių.

L: Altpreußische Forschungen. Königsberg, 1930. Nr. 7; Boockmann H. Ostpreußen und Westpreußen. Berlin, 1995; Gudavičius E. Lietuvos istorija. V., 1999; Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795. V., 1995; MLFA; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989.

Iliustracija: Rėšliaus (Rytprūsiai) pilis, 2004

Iliustracija: Rėšliaus (Rytprūsiai) rotušė, 2004

Iliustracija: Rėšliaus gyvenamojo namo puošnus prieangis, 2004

Iliustracija: Rėšliaus senamiestį juosę įtvirtinimai – miesto siena, 2004