Ceklis

Cèklis, Keklys, kuršių istorinė žemė (baltai, žemėlapis). Įėjo dabartinis Skuodo rajonas, diduma Kretingos, Mažeikių, Plungės, Telšių rajono, dalis Klaipėdos rajono. Šiaurinė riba maždaug sutapo su Lietuvos ir Latvijos siena, nuo Ventos aukštupio ėjo į pietvakarius pro Luokę ir Rietavą iki Veiviržo upės, vakarinę ribą sudarė linija Kretinga – Įpiltis. Ceklis pirmą kartą paminėtas Livonijos ordino magistro Andreaso von Stirlando ir Kuršo vyskupo Henriko 1252 VII 29 sutartyje dėl Memelburgo (Klaipėdos) pilies statymo. 1253 IV 5 tarp jų buvo sudaryta sutartis dėl užkariaujamų Ceklio, Mėguvos, Pilsoto, Kuršo ir Duvzarės žemių pasidalijimo; manoma, kad jas Livonijos ordinas užgrobė XIII a. II pusėje. Po laimėto Durbės mūšio (1260) žemaičiai įsigalėjo didelėje Ceklio dalyje, o pajūryje įsitvirtino Livonijos ordinas. 1328 Ceklio vakarinę dalį į šiaurę nuo Karšuvos iki Minijos bei Salanto santakos ir nuo Salanto vidurupio iki Šventosios aukštupio, Klaipėdą su apylinkėmis Livonija perleido Kryžiuočių ordinui. 1392 Kuršo vyskupas savo dalį Ceklio iškeitė į Livonijos ordino pilį. Po Melno taikos (1422) Ceklis, kaip Žemaitijos dalis, galutinai liko Lietuvai ir rašytiniuose šaltiniuose nebeminimas. Dėl nuolatinių karų kraštas buvo sunykęs, retai gyvenamas. Gyventojai žemaičiai ir kuršiai. Žemaičiams asimiliavus Ceklio kuršius, čia susiklostė žemaičių dounininkų tarmė. XV–XVI a. gyventojų padaugėjo. XV a. Gandinga, Gargždai, Medingėnai, Rietavas, Viešvėnai, Žarėnai tapo valsčių centrais.

Edvardas Gudavičius