Kristijonas

Kristijõnas, Christian von Lekno 1180 1245, pirmasis prūsų vyskupas (nuo 1215 ar 1216). Cistersų ordino vienuolis, religijos ir politikos veikėjas. Lekno vienuolyno abatas. Greičiausiai vokietis. Nuo 1209 platino krikščionybę Prūsoje. 1210 popiežiaus Inocento III bulėje nurodytas kaip vienas šios misijos vadovų. Krikščioninimą tuokart jam palengvino Danijos karaliaus Waldemaro II 1210 žygis į Prūsą. Savo būstinę Kristijonas įkūrė Santyre, Vyslos žemupio dešiniajame krante prie Nogato atšakos. Dalis prūsų vitingų, tikėdamiesi sėkmingiau gintis nuo jų žemes nuolat puldinėjančių danų, pamarėnų ir lenkų, nutarė pripažinti Kristijono valdžią. Įsitvirtinęs Kulmo žemėje, 1217, 1218, 1222–1223 Kristijonas organizavo kryžiaus žygius prieš prūsus. Tiems atkakliai priešinantis, drauge su Mazovijos kunigaikščiu Konradu I Mazowieckiu 1228 įsteigė Dobrynės brolių ordiną, turėjusį galutinai pavergti prūsų gentis. Kovos užsitęsė, todėl šiam negausiam Ordinui talkinti 1230 pasikvietė dar ir kryžiuočius, paskyrė jiems Kulmo žemę. 1233 Kristijonas pateko į prūsų nelaisvę, Kryžiuočių ordinas, nenorėdamas dalytis su vyskupu valdžios, neskubėjo jo vaduoti. Padedamas įtakingų giminaičių, Kristijonas maždaug po 6 metų grįžo į savo būstinę, tačiau turėtųjų teisių neatgavo. Vokiečių kronikininkai Simonas Grunau (1529) ir Lucas Davidas (1573), paskelbę legendą apie prūsų genčių apsigyvenimą prie Aismarių, tvirtino rėmęsi XIII a. lotynų kalba vyskupo Kristijono parašyta kronika Liber filiorum Belial cum auis superstitionibus Bruticas factionis...[Belialo sūnų knyga su senųjų prūsų prietarais...]. Ją minėjo ir kiti Renesanso epochos bei vėlesnių laikų istorikai. Kristijono kronika nesurasta, kiti mokslininkai jos buvimą apskritai neigia.

Albertas Juška