vitingai

vtingai, rikiai, prūsų karo tarnybininkai, daugiausia gentinės diduomenės palikuonys Kryžiuočių ordino valstybėje. XIII–XV a. sudarė dalį smulkiųjų žemvaldžių. Už karo tarnybą, pilių statybos bei remonto darbus prūsiškąja teise valdė paveldimus lenus. Kryžiuočių kariuomenėje sudarė atskirus dalinius (vėliavas). Buvo vadinamieji didieji vitingai (už jų nužudymą skirta 60 markių galvapinigių, jiems priklausomi valstiečiai buvo visiškoje jų jurisdikcijoje) ir mažieji vitingai (30 markių galvapinigių, jurisdikcija valstiečiams mažesnė). Didžiųjų vitingų vyresnieji lenus valdė Kulmo teise. Ištikimu kryžiuočių sąjungininku tapo kryžiuočių XIII a. nužudyto pamedėno Pipino sūnus Mata, jo vaikaičiai ir provaikaičiai dar minėti XIV a. viduryje. Pamedėje per Christburgo mūšį (1271) vitingas Samilis pilyje prūsų sukilėlių apsuptus kryžiuočius išgelbėjo nuo bado. Žymiausi Didžiojo prūsų sukilimo (1260–1274), kurį išprovokavo žymiausiųjų Notangos ir Varmės vitingų sudeginimas Lenzenbergo pilyje, prūsų genčių didžiūnai: pagudėnų – Auktumas, Linke, Kolte; bartų – Divanas; sembų – Glandas (manoma, perėjo į Ordino pusę); varmių – Glapas; notangų – Herkus Mantas. Daug vitingų žuvo kovose, dalyvaudami dažnuose privalomuose karo žygiuose į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę arba lietuviams įsiveržus į Prūsą. Dalis vitingų sulenkėjo Mozūrijoje. Šiais laikais kelios dešimtys vokiečių šeimų save kildina iš senųjų prūsų vitingų (Perbanth ir kiti).

Algirdas Žemaitaitis