Mozūrija

Mozrija, Mozrai (vok. Masuren, lenk. Mazury), istorinė sritis Rytprūsiuose. Apima Senprūsių didįjį ežeryną bei žemumos pietinę dalį ir Mozūrijos aukštumą (dabar Lenkijos Mozūrijos–Varmės vaivadijos rytinė dalis). Mozūrija susidarė XIV–XVII a., tačiau seniau vadinta lenkų valsčiais (vok. polnische Ämter). Prūsijos valdžia, norėdama pabrėžti srities skirtingumą nuo Lenkijos, po 1815–1818 administracinių reformų oficialiuose dokumentuose ją ėmė vadinti vien Mozūrijos vardu, kuris išliko iki šiol. 1736–1818 Mozūrija priklausė Lietuvos departamentui, 1818–1945 – Gumbinės apygardai. XX a. pradžioje toje apygardoje teliko mozūriška Alėckos apskritis, kita Mozūrijos dalis prijungta prie 1905 sudarytos Alnaštyno (Allensteino) apygardos. Kaip ir Mažąją Lietuvą, Vokietija Mozūriją valdė iki 1945; po to ši atiteko Lenkijai. Mozūrijos teritorijoje tūkstantmečius gyveno aisčiai (baltai). I tūkstantmetyje ten žinomos vakarinių baltų gentys: galindai, bartai (prūsai), sūduviai, palekiai (vakariniai jotvingiai), Mozūrijos šiaurėje – dalis pietinių nadruvių. Su jais nuo XII a. pradžios kovodami mazoviečiai (lenkų gentis, gyvenusi Vyslos vidurupio baseine), bei Palenkės ir Dobrynės lenkai per šimtmečius kolonizavo šias senųjų baltų žemes. Šis procesas paspartėjo, kai XIII a. prūsų žemes ir dalį jotvingių žemių užkariavo Kryžiuočių ordinas. Mažai teliko galindų ir sūduvių: dalis bėgo į Lietuvos valstybę, kitus kryžiuočiai ištrėmė į prūsų žemes prie Baltijos. Ežerų ir upių kraštas apaugo giriomis. Daugiausia sūduvių išliko Mozūrijos šiaurėje (jie su dalimi šiaurinių prūsų ir su nadruviais iki XVI a. virto lietuvininkais). Išlikę Mozūrijoje prūsai ir sūduviai lenkėjo, vėliau, kaip ir patys mozūrai, – vokietėjo. Dėl to Mozūrijos evangeliškoje kultūroje yra ne tik mazoviečių, germanų, bet ir baltų etnikos elementų. Susidarė multikultūrinis 3–4 etnosų regionas. Per šimtmečius susiformavo lenkų kalbos mozūrų tarmė. Mazoviečių ir mozūrų etniniai skirtumai ryškėjo nuo XVI a. dėl skirtingų konfesijų (katalikybės ir protestantizmo), vokiečių įtakos ir baltiškojo substrato. Šiaurinė riba tarp Mozūrijos ir Mažosios Lietuvos ėjo maždaug Geldapės upe. Paribyje pamaldos bažnyčiose vykdavo 3 kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų. Valdantysis elitas – vokiečiai, gyventojų daugumą sudarantys baudžiauninkais paversti mozūrai (lenkų bei baltų ainiai kaip ir lietuvininkai), buvo evangelikai liuteronai. Katalikų buvo mažai. Konfesijų skirtumas buvo svarbiausias barjeras tarp evangeliškos Mozūrijos ir katalikiškos Lenkijos. Kaip ir Mažojoje Lietuvoje, po karų su kryžiuočiais retai gyvenamoje Mozūrijoje nuo XVII a. vyko vidinė šatulinė kolonizacija. Nuo 1709–1711 didžiojo maro bei bado Mozūrijoje mirė (iki 80 000) perpus mažiau žmonių nei Mažojoje Lietuvoje: Mozūrija plotu gerokai mažesnė, nuo epidemijos apsaugojo girios, ežerai, mažas gyventojų tankis. Reformacijos dėka Mozūrijoje veikė lenkiškos mokyklos, lenkiškai dėstyta Karaliaučiaus universitete, krašto evangelikų bažnyčiose pamokslai sakyti mozūrų tarme. 1756 Mozūrijoje veikė 586 lenkiškos ir 16 mišrių kaimo mokyklų; jose iki XVIII a. pabaigos dėstyta lenkiškai (mozūrų tarme). 1875 Gumbinės apygardoje veikė 352 mišrios vokiečių–lietuvių ir 388 vokiečių–mozūrų pradinės mokyklos. Jos sudarė apie 46% visų apygardos pradžios mokyklų. Germanizacijai stiprėjant (nors Mozūrijoje vokiečių kolonistų, palyginti su Mažąja Lietuva, apsigyveno mažai) mišrios mokyklos virto grynai vokiškomis, o dvikalbiai ar trikalbiai Mozūrijos gyventojai – vokietkalbiais. Tačiau dar 1837, oficialiosios statistikos duomenimis, mozūrų kalba vyravo kaime. Vokietybė Mozūrijoje, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, ėmė stiprėti, kai 1872–76 Prūsijos valdžios potvarkiais mozūrų kalba pašalinta iš viešojo gyvenimo. Galingesnė vokietybė per 2 etnosų – lietuvininkų ir mozūrų – sandūrą, tautiškai mišrią ir mažiausiai atsparią, nuo Karaliaučiaus per Ylavą, Barštyną, Nordenburgą, Ungurą prasiveržė iki Geldapės. Atsparesni germanizacijai liko paribiai su Lenkija (Mažojoje Lietuvoje buvo atvirkščiai dėl masinės vokiškosios kolonizacijos) ir katalikiška Varmė (joje gausiai gyveno lenkų; tik po 1772 daugėjo vokiečių kolonistų). Susidaręs vokiškas pleištas plėtėsi į Mozūrijos pietus ir Mažosios Lietuvos šiaurę. XIX a. II pusėje tarp mozūrų prasidėjęs kultūrinis judėjimas buvo silpnesnis nei Mažojoje Lietuvoje: mažiau buvo tautinės inteligentijos, t. p. kultūros, švietimo visuomeninių organizacijų, lenkiškos raštijos, spaudos ir kita. Mozūrijos kultūra darė menką poveikį visai lenkų raštijai bei literatūrai (o Mažoji Lietuva Didžiajai Lietuvai – esminį). 1910 mozūrais save laikė apie 56% Mozūrijos gyventojų (8% sudarė katalikai). 1890 Mozūrijoje buvo apie 292 000 (apie 51%), 1925 – apie 55 000 (apie 9,5%) gyventojų, kalbančių lenkiškai. Vokiečiais 1910 užsirašė apie 52%, 1925 – apie 83% visų Mozūrijos gyventojų. Unguros mišriatautėje apskrityje (dalis priklausė Mozūrijai, kita dalis – Mažajai Lietuvai) 1910 lenkiškai ar lietuviškai kalbančiųjų visai mažai beliko. 1825–1910 suvokietėjo apie 40% Mozūrijos gyventojų. Jei mažlietuviai 1918 Tilžės aktu pareiškė norą susijungti su tautos kamienu (su atkurta Lietuvos valstybe), tai mozūrams valstybingumas sutapo su vokiškumo samprata. Per 1920 plebiscitą (kuris Mozūrijoje vyko bolševikų Raudonajai armijai veržiantis link Vyslos ir spaudžiant vokiškajai valdžiai) už susijungimą su atsikūrusia Lenkija balsavo tik apie 10% gyventojų. Mozūrų (kaip ir mažlietuvių) daugumos mentalitetas buvo provokiškas; save jie laikė rytprūsiečiais, aukštesnio nei etniniai lenkai ekonominio ir kultūrinio lygio Prūsijos patriotais. XX a. tautovardis mozūras taikytas ir Mozūrijos vokiečiams bei nutautusiems mozūrams. Tarpukaryje Mozūrijos veikėjai lenkai priklausė Związek Polaków w Prusach Wschodnich [Lenkų Ryprūsiuose sąjunga], kuri 1922 įėjo į Związek Polaków w Niemczech [Lenkų Vokietijoje sąjunga]. Vokietiją nuo 1933 valdant nacionalsocialistams lenkų–mozūrų (kaip ir mažlietuvių) organizacijos persekiotos. Per Antrąjį pasaulinį karą kai kurie mozūrų politikos ir visuomenės veikėjai nužudyti arba įkalinti koncentracijos stovyklose. 1945 pradžioje Mozūriją užėmė SSRS kariuomenė. Potsdamo konferencijos (1945) nutarimais Mozūrija su Varme ir Pavysliu (2/3 Rytprūsių) atiteko Lenkijai. Komunistų valdžia evangelikus mozūrus laikė vokiečiais fašistais, dalį jų deportavo į Rytų Vokietiją, kiti emigravo į Vokietijos Federacinę Respubliką, pasilikę nutolo nuo lenkybės. Po karo Mozūrijoje apsigyveno repatriantų iš tarpukaryje Lenkijos užimtų r žemių, iš Vilniaus krašto. 1945 Lenkijoje gyveno apie 100 000, 2003 – apie 15 000 mozūrų. Senimas dar moka vokiškai, tačiau nyksta mozūrų tarmė. Dauguma senųjų mozūrų (kaip ir mažlietuvių) gyvena Vokietijoje, nedidelė bendruomenė Danijoje. Išeivijos ir Lenkijos mozūrai susivienijo į Olštyne 1991 įkurtą Stowarzysenie Mazurskie [Mozūrų bendrija]. Nuo 1957 Olštyne leidžiamas mokslinis tęstinis leidinys Komunikaty Mazursko–Warmińskie, kur skelbiama vertingų žinių ir apie senąją Prūsą ir Mažąją Lietuvą.

L: Weiss A. Preussisch-Litauen und Masuren. Bd. 1–3. Rudolfstadt?, 1878–1879; Sempolowska S. Mazury Pruskie. Warszawa, 1920; Sukertowa E. Mazury w Prusach Wschodnich. Kraków, 1927; Wielhorski W. Etnografiniai klausimai Rytų Prūsuose. Kaunas, 1931; Srokowski S. Ludnośc Prus Wschodnich. Warszawa, 1937; Göring H. Schatullsiedlung im Amte Olezko // Mitteilungen des Vereins für die Geschichte von Ost- und Westpreussen. Jg. 13. N. 1. Königsberg, 1938; Mazury i Warmia 1800–1870. Wrocław, 1959; Patla J. Z zagadnien walki o polskośc w XIX wieku na Mazurach wschodnich // Rocznik Bialostocki. T. 1. 1961; Szostakowski S. Dzieje Warmii i Mazur. Warszawa, 1964; Hubatsch W. Masuren und Preussisch-Litthauen 1870–1920 // Zeitschrift für Ostforschung. Jg. 14–15. H. 4, 1. 1965–1966; Wakar A. O polskósci Warmii i Mazur w dawnych wiekach. Olsztyn, 1969; Martuszewski E. Polscy i nie polscy prusacy. Olsztyn, 1974; Kultura ludowa Mazurów i Warmiaków. Wrocław, 1976; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Auktumis Z. Pietvakarinių prūsų likimas // Ramuva, 1990; Jasiński G. Mazury w drugiej połowie XIX wieku. Olsztyn, 1994; Eberhardt P. Zagadnienia ludnościowe obszaru byłych Prus Wschodnich. Warszawa, 1995.

Algirdas Matulevičius

Būta mozūrų ir lietuvininkų įvairių ryšių (dar mišrios šeimos ), mozūrų gyventa ir Klaipėdos krašte. Mozūrijoje mokėsi ir dirbo kai kurie Mažosios Lietuvos veikėjai, mozūrai neretai tarnaudavo lietuvių apskrityse. Mažosios Lietuvos kultūrai nusipelnė mozūrai Eduardas Gisevius, Johannas Karolis Sembritzkis ir kiti. XIX a. populiarią Mozūrų dainą parašė lietuvininkas Friedrichas Karlas Augustas Dewischeitis. Nuo 1944 pabaigos mozūrai (kaip ir lietuvininkai) t. p. patyrė sovietinį genocidą ir etnocidą.

Martynas Purvinas

L: Rogowski J. Mazurzy Prusci. Lwow i d., 1926; Chętnik A. Mazury prusci na płasczyżnie Mazowieckiej // Instytut Mazurski w Olsztynie. 1948. Nr. 4; Sakson A. Mazurzy – spoleczność progranicza. Poznań, 1990; Warmiacy i Mazurzy w PRL. Wybór dokumentów. Rok 1945. Olsztyn, 1994.

Iliustracija: Mozūrai / XIX a. pradžios litografija

Iliustracija: „Mozūrija“, po 1949, popierius, mišri technika / Reprodukcija iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Mozūrų kaimas / Lino raižiniai iš Agnes Miegel knygos „Es war ein Land Ostpreußen“, 1994

Iliustracija: Mozūrų laukas pamiškėje / Lino raižiniai iš Agnes Miegel knygos „Es war ein Land Ostpreußen“, 1994

Iliustracija: Mozūrijos (Senprūsių) didysis ežerynas, 2004

Iliustracija: Mozūriškas gyvenamasis namas iš Olsztyneko (Hohensteinas) skanseno, 1999

Iliustracija: Olsztyno (Alenšteinas) katedra iš pilies bokšto, 2002

Iliustracija: Olsztyno senamiesčio vartai, 2002

Iliustracija: Tautiniai drabužiai Mozūrijos ir Varmės etnografiniame muziejuje, 2002

Iliustracija: Krutinės upė ties Ukta, 2003