genocidas

genocdas (gr. genos – giminė, gentis + lot. caedo – žudau), totalitarinei valdžiai pavaldžių jėgos struktūrų vykdomas sąmoningas krašto gyventojų, etninių ar kitų grupių naikinimas arba represavimas siekiant užvaldyti jų žemes bei kitokį turtą. Glaudžiai siejasi su etnocidu. Prūsai ir mažlietuviai patyrė keturis genocidus: kryžiuočių (teutonų), carų, nacių ir sovietų.

Kryžiuočių genocidą Mažojoje Lietuvoje paskatino popiežius Grigalius IX, 1230 paskelbęs Kryžiaus karą (kryžiaus karai Baltijos šalyse, kryžiaus žygiai). Genocido pradžia – popiežiaus Inocento IV 1243 paskelbtas kryžiaus žygis, per kurį Kryžiuočių ordinas įsiveržė į Mažąją Lietuvą. Prieš užimdami kurią nors baltų žemės dalį, kryžiuočiai į ją rengdavo naikinančius reidus: degindavo užimtas pilis ar kaimus, išžudydavo vyrus, paimdavo į nelaisvę moteris ir vaikus, o vaidilas ir žynius sudegindavo gyvus. Ordino broliai rėmėsi ideologine nuostata: „kas nėra tikintis, tas neturi teisės gyventi, o kas tokį nužudo, tas naikina velnią“. Siekdami, kad prūsų kilmingieji taptų Ordino talkininkais ir savo tautos išdavikais, kryžiuočiai ne tik bandydavo juos papirkti, bet ir kankindavo arba imdavo įkaitais jų artimuosius, nevengdami jų žudyti. Barštyno (vok. Bartenstein) pilyje 1264 buvo nužudyta 30 prūsų įkaitų – sukilėlių sūnų ir giminaičių. Vokiečių riterių vykdomą g. teisino XIV a. pradžios Ordino meraštininkas Petras Dusburgietis („švytruojantis Kristaus karių kalavijas rijo netikėlius“). XX a. Ordino istorikas prelatas M. Tumleris kryžiuočių karus ir žudynes laiko ne genocidu, o „judėjimo į rytus reiškiniu“. Netgi gana objektyvus istorikas Johannas Voigtas įžvelgė jų nuopelnus skleidžiant civilizaciją pagonims. Kitas vokiečių istorikas Leopoldas von Ranke 1930 paskelbė, kad dėl genocido prūsų ir mažlietuvių kraštas neteko apie 4/5 vietinių gyventojų (maždaug 400 000 iš 500 000). Daugiausia dėl kryžiuočių vykdyto genocido žuvo prūsų tauta, tačiau mažlietuviai išliko. Lietuvių tauta buvo suskaldyta į dvi dalis – į mažlietuvius ir didlietuvius.

Iliustracija: Iš serijos „Prūsų atminimui“, 1988. Monotipija. 50×36

Iliustracija: Kryžiuočių užpuolimas / Iš knygos „Lietuvos istorija“, redaktorius Adolfas Šapoka, 1936

Iliustracija: Lietuviai vedami kryžiuočių vergijon. Iš Paparonio knygos „Žalgiris. Paminėjimui 500 metų jubiliejaus kovos su kryžiuočiais prie Žalgirio“, Seinai, 1911 / Iš Rimto Tarabildos rinkinio

Iliustracija: Iliustracija knygai „Ką kalneliai pasakoja“, 1938

Iliustracija: Friedricho Wilhelmo I laikų karo teismo bausmės Prūsų lietuviams / Iš knygos „Kovos keliais“. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938

Iliustracija: Kryžiuočių didysis magistras, XVII a. raižinys / Iš Hartknoch Ch. knygos „Alt- und neues Preussen, oder Preussischen Historie Zwey Theile“. Frankfurt-Leipzig, 1684

Carinį genocidą vykdė Rusijos kariuomenė ir administracija per Pirmąjį pasaulinį karą. 1914 VII–IX į Rytprūsius įsiveržusi generolo Pavelo Renenkampfo vadovaujama Šiaurės vakarų fronto I armija beveik pasiekė Karaliaučių. Kraštą, iš kurio dauguma gyventojų buvo pabėgę, Rusijos kariuomenė plėšė, degino gyvenvietes, varėsi gyvulius, žudė pasilikusius civilius, prievartavo moteris. Ypač žiauriai elgėsi kazokų daliniai. Kai po trumpalaikio atsitraukimo Rusijos kariuomenė vėl užėmė didžiąją Rytprūsių dalį, 1914 lapkritį prasidėjo dar ir masinis lietuvių, vokiečių, lenkų trėmimas į Rusijos Pavolgį ir Sibirą. Trėmimų aukomis tapo daugiausia moterys, vaikai, seneliai (vyrai jau karo pradžioje buvo mobilizuoti į frontą). Rusijos valdžia juos vadino „karo belaisviais“ ir demagogiškai kaltino šnipinėjimu. Tremiami buvo netgi Lietuvos Užnemunės evangelikų tikėjimo gyventojai lietuviai. Žmonės buvo gaudomi kaip stovi, grūdami į traukinius ir gabenami į Rytus. Trūkstant traukinių, Šiaulių ir Vilniaus stotyse susitelkdavo minios tremiamųjų, stokojusių maisto, drabužių, vaistų ir kitų būtiniausių dalykų. Paramą jiems teikė „Globos“ draugija. Dauguma tremtinių buvo iš Mažosios Lietuvos (pvz., mažlietuvių veikėjas Martynas Jankus pasižymėjo kaip kovotojas prieš germanizavimo politiką; Samaros gubernijoje mirė jo tėvas ir 6 metų sūnus). Iš viso 1914–1915 žiemą į Rusiją ištremta apie 13 600 Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos civilių gyventojų. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų per 10 mėnesių mirė 15–20% tremtinių, dauguma – vaikai. Per tą karą Rusija nespėjo visiškai etniškai išvalyti krašto ir jo kolonizuoti rusais: 1915 vasarį Prūsų (Mozūrų) ežeryne Rusijos kariuomenė buvo smarkiai sumušta ir nublokšta į Rytus. Rusijos planai okupuoti Prūsiją bei Mažąją Lietuvą ir pakeisti gyventojų etninę sudėtį buvo įgyvendinti tik per 1944–1947 sovietinį genocidą.

Vytautas Šilas

Algimantas Patašius

Iliustracija: Kazokai Tilžės gatvėse, 1914 / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1982, nr. 2

Iliustracija: Carinės Rusijos ir nacių genocido auka Ana Štibelytė (1894–1978) Karklininkuose, 1974. Iš Karklininkų kaimo, Klaipėdos apskrities, 1914 spalio mėn. pateko į carinės administracijos masinį Mažosios Lietuvos gyventojų trėmimą Simbirske, Vakarų Ukrainoje, sugrįžo tik Antrojo pasaulinio karo pabaigoje; prarado du savo sūnus nacių Unguros koncentracijos stovykloje

Nacių genocidas. Nacionalsocialistinį Mažosios Lietuvos genocidą parengė dar Vokietijos imperijos kanclerio Otto von Bismarcko pradėta tautinių mažumų etnocido politika. Šio genocido pretekstas – 1934 pradėtas Klaipėdos krašto hitlerininkų vadų Ernsto Neumanno, Theodoro Sasso ir kitų teismo procesas Kaune. Nacinis lietuvių genocidas sustiprėjo po Klaipėdos krašto aneksijos 1939 III 23. Buvo vykdomas Rytprūsių gauleiterio Ericho Kocho nurodymas Rottet aus was litauisch ist [„išraukite, kas lietuviška“]. Jau kovo mėnesį naciai aktyvesnius Klaipėdos krašto lietuvius ėmė vyti į Lietuvos Respubliką (pvz., krašto švietimo patarėją mokytoją M. Lacytį, Milkeraitį) arba suėmė (pvz., dailininką Adomą Braką, Seimelio narį Endrių Borchertą, M. Labutį). Tarp represuotųjų buvo 1918 Tilžės akto signatarai (neišlaikęs tardymų, persipjovė venas signataras Kristupas Paura), vienas iš Santaros vadovų žurnalistas Jonas Grigolaitis. 1940 naciai suėmė Klaipėdos krašto Direktorijos buvusius pirmininkus Martyną Reisgį ir Erdmoną Simonaitį. Iš Mauthauseno koncentracijos stovyklos E. Simonaitį išgelbėjo sąjungininkai, o M. Reisgys ten žuvo. Kitoje koncentracijos stovykloje buvo nužudytas buvęs Direktorijos pirmininkas Eduardas Simaitis. 1940 gestapas suėmė Vokietijos lietuvių susivienijimo pirmininką V. Mačiulaitį, kuris netrukus buvo išsiųstas į Sachsenhauseno koncentracijos stovyklą prie Berlyno. Tokioje stovykloje buvo sudeginti Dievo žodžio sakytojas A. Kupūstas iš Smeltės (už lietuvišką Tėve mūsų per laidotuves), mokytojas J. Purvinas (už švietėjišką veiklą). 1941 VIII 23 Paneriuose prie Vilniaus buvo sušaudytas Tilžės laikraštininkas Enzys Jagomastas su šeima. Koncentracijos stovyklose 1941–1945 kalėjo ir Mažosios Lietuvos organizacijų dalyviai (pvz., S. Zaunius, M. Zauniūtė). Daug lietuvių buvo įkalinta Tilžės ir Ragainės kalėjimuose. Neišsamiais duomenimis, nacių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose kalėjo apie 180 Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų; daug jų žuvo. Per Tilžės gestapo buvusių tarnautojų teismą (vyko apie 1960 Ulme, Vokietija) paaiškėjo, kad vienas iš gestapininkų išžudė ne mažiau kaip šimtą lietuvių. Nacių genocidu buvo siekiama priversti mažlietuvius galutinai atsisakyti savo tautybės bei tėvų kalbos arba pasirinkti fizinę žūtį. Hitlerininkų vykdytą genocidą pratęsė sovietinis.

Iliustracija: 1941 nacių nužudyti Mažosios Lietuvos spaustuvininko Enzio Jagomasto šeimos nariai. Stovi: iš kairės pirmas Enzys Jagomastas, trečias - sūnus Dovas, sėdi: duktė Ana Jagomastaitė-Vilmantienė ir Jagomastienė / Iš Kauno technologijos universiteto bibliotekos fotoarchyvo

Iliustracija: Nacių nukankinto Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjo Martyno Reisgio atvirukas namiškiams iš Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos, 1941 XII 28 / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“, 1986, nr. 59

Sovietų genocidas. Jo pradžia Mažojoje Lietuvoje galima laikyti 1944 X 9 įvykdytas civilių gyventojų žudynes. Pabaltijo I fronto 159-oji Polocko tankų brigada, kirtusi Šilutės–Klaipėdos plentą, kuriuo traukėsi civiliai gyventojai, traiškė pabėgėlių vežimus ir arklius, o kareiviai plėšė turtą ir prievartavo moteris. Baltarusijos III fronto 2-asis tankų korpusas, spalio 21 d. trumpam užėmęs Nemerkiemį (vok. Nemmersdorf) prie Gumbinės, čia išprievartavo ir po to sadistiškai nužudė 72 moteris (net 8–12 metų mergaites ir 84 metų senutę), sušaudė 50 čia laikomų prancūzų belaisvių. Karaliaučiaus krašto civilių gyventojų žudynes ir prievartavimus skatino Baltarusijos III fronto štabo propagandistas rašytojas Ilja Erenburgas: „Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių“. Baltarusijos II fronto kariuomenei 1945 sausio mėn. pabaigoje prasiveržus prie Baltijos Sembos pakrantėje, o Baltarusijos III fronto kariuomenei į pietus nuo Brunsbergo (dabar lenk. Braniewo) perkirtus Rytprūsius, genocido mastai išsiplėtė. Prie Karaliaučiaus susitelkę krašto gyventojai bėgo per Aismarių ledą į Piliavą, tikėdamiesi iš uosto evakuotis laivais. Jų rogių vilkstines apšaudė, netgi bombardavo sovietinė aviacija. Per suskilusį ledą išplaukusius bėglius skandino sovietinio laivyno torpediniai laivai (nuskendo apie 23 000 žmonių). Raudonarmiečiai masiškai viešai prievartavo moteris bei merginas, po to jas nusmeigdami durtuvais. Viena jų, likusi gyva, parašė: „Rusų kareiviai mūsų moteris puolė nelyg vilkai. Net nuo žindomo kūdikio atplėšdavo jauną motiną ir čia pat žagindavo“. Kai 1945 IV 9 kapituliavo Königsbergas (Karaliaučius), SSRS kariuomenės vadovybė miestą 6 dienoms atidavė karių savivalei – žudymams, prievartavimams, plėšimams. Kurį laiką tas vyko visame krašte. Vėliau išlikę gyventojai buvo renkami į koncentracijos stovyklas, kur kentė patyčias, mirė nuo bado, šalčio ir ligų. Tokių stovyklų būta prie Karaliaučiaus, Įsruties, Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitur. Labiau pasisekė tiems gyventojams, kurie buvo suvaryti prie atstatymo darbų arba dirbo sovchozuose – galima buvo išgyventi nors pusbadžiu. Iki Karaliaučiaus karinės operacijos krašte buvo apie 430 000 civilių gyventojų, o 1945 IX 1 čia užregistruota apie 139 000 Vokietijos piliečių. 1946 V 1 jų liko tik apie 129 000. 1947 prasidėjo šio krašto gyventojų evakuacija į Vokietijos sovietinę zoną. Iki 1949 beveik visi jie (102 000 žmonių) buvo išvežti. Karaliaučiaus krašte dėl genocido žuvo iki 330 000 žmonių, iš jų apie 40% buvo lietuviai arba lietuvių bei prūsų kilmės. Per sovietinį genocidą Karaliaučiaus krašte bolševikai įvykdė totalinį gyventojų etninį valymą, pakeitė rusiškais visus Mažosios Lietuvos vietovardžius. Karo pabaigoje ir po karo genocidą patyrė ir Klaipėdos krašto gyventojai. Fuldoje (Vokietija) Mažosios Lietuvos tarybos prezidiumas 1947 paskelbė Protestą dėl Karaliaučiaus krašto gyventojų genocido. Sovietų, kaip ir nacių, genocidą pasmerkė JAV ir Kanadoje veikiantis Mažosios Lietuvos rezistencijos sąjūdis. Pagal tarptautinius susitarimus ir Mažosios Lietuvos genocido vykdytojai turėtų būti baudžiami. Jungtinių Tautų 1948 XII 9 priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimui už jį pabrėžiama, kad genocidas yra tarptautinę teisę pažeidžiantis nusikaltimas. Bausti karinius nusikaltėlius ragina ir Jungtinių Tautų 1968 XI 26 Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. Kol kas Mažojoje Lietuvoje vykdytas genocidas pasaulyje plačiau neaptariamas, kaip didžiosioms valstybėms neparankus istorijos faktas.

L: Kotzebue A. Preussens ältere Geschichte. Bd. 1–4. Riga, 1808 Kriegserlebnisse ostpreussischer Pfarrer. Bd 1–2. Berlin, 1915; Gause F. Die Russen in Ostpreussen 1914/15. Königsberg, 1931; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948; Lehndorff H. Ostpreussische Tagebuch. München, 1960; Dönhoff M. Namen, die keiner mehr nennt. 1964; Pheil E. Hunger, Hass und gute Hände. Göttingen, 1956; Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Peitsch H. Wir kommen aus Königsberg. Leer, 1985; Linck H. Königsberg. 1945–1948. Leer, 1987 (5. Auflage); Kaltenis V. Savąjį kryžių nešdami // Tiesa. 1990 VIII 11, nr. 169–170; Kaltenis V. Yra šalis, kur smiltys lekia pučiant smarkiam rytvėjui // Diena. 1994 X 9, nr. 71; Baranauskas M. Vakarinių lietuvių genocidas // Mažoji Lietuva. Klaipėda, 1989 X 18; Budginas K. Lageriai Mažojoje Lietuvoje // Mažoji Lietuva. 1989 X 18; Kuhn E. Nicht Rache, nicht Vergeltung. Frankfurt am Main–Berlin, 1989; M. A. de Zayas. Anmerkungen zur Vertreibung der deutschen aus dem Osten, Stuttgart–Berlin–Köln, 1993; Dainauskas J. Mažosios Lietuvos genocidas // Draugas. Chicago, 1995 IX 7; Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas. V., 1996; Šilas V. Imperinės Mažosios Lietuvos genocido šaknys // Tautos atmintis. 1997, nr. 1; Šilas V. Trys genocidai // Dienovidis. 1999, nr. 39–40; Nawratil H. Schwarzbuch der Vertreibung 1945 bis 1948. München, 1999.

Vytautas Šilas

Iliustracija: Mažosios Lietuvos dailininkas, kultūros bei visuomenės veikėjas Adomas Brakas su sūnumi Tautvydu ištremtas į Sibirą 1941 VI 14, mirė išsekęs Barnaulo kalėjime. Jo pieštas atvirukas žmonai, 1948 I 1 / Iš MLFA

Iliustracija: Patyrusi sovietų genocidą tauragiškė evangelikė Elena Pietarytė (1920–1993) Karaliaučiuje. Ją 1939 rudenį suėmė sovietai už tai, kad tarnavo pas ūkininką Klaipėdos krašte. Kalėjo Kauno kalėjime, buvo ištremta į Sibirą. Tris kartus buvo varoma sušaudyti, 1991

Iliustracija: Klaipėdiškiai tremtiniai Sibire, 1947–49 / Iš Heinrich A. Kurschat knygos „Das Buch von Memelland“, 1990

Iliustracija: Sugrįžę iš Sibiro Mažosios Lietuvos kultūros veikėjai Kauno botanikos sode su doc. Eriku Purvinu (antras iš kairės), 1963. Kiti: Endrius Bajoras, Lydija Bajoraitė, Ilzė Užpurvienė ir Jonas Užpurvis / Iš Anso Lymanto archyvo

Iliustracija: Urtė Jandžemikė-Gelžinienė, sovietų nužudyta Šilutės–Verdaines kelyje 1944 X 9 / Iš „Lietuvių dienos“, 1987, nr. 1 (371)

Iliustracija: Sovietinių tankistų sušaudyta pabėgėlių kolona Šilutės–Verdaines plente, 1944 X 9 / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“ 1985, nr. 41

Iliustracija: Sovietų kariuomenės nukankinti Nemerkiemio gyventojai, 1944 X 11–13. Lavonai suguldyti tarptautinės medikų komisijos apžiūrai / Iš Alfred-Maurice de Zays knygos „Anmerkungen zur Vertreibung der Deutschen aus dem Osten“, 1993

Iliustracija: Sovietų kariuomenės nukankinti Nemerkiemio gyventojai, 1944 X 11–13. Lavonai suguldyti tarptautinės medikų komisijos apžiūrai / Iš žurnalo „Lietuvos pajūris“ 1985, nr. 41

Iliustracija: Sovietų genocido liudininkas agronomas Antanas Valenčius (1906–1998), Trakuose, 1996. Jis buvo komandiruotas darbams į Šilutę, Pagėgius 1944 metų vasarą