etninis valymas

ètninis vãlymas, išviẽtinimas, išgyvéndinimas (Karaliaučiaus krašte), valstybinės politikos realizavimas, kai siekiama pakeisti krašto gyventojų etninę sudėtį, išnaikinti arba iškelti į kitus kraštus autochtonus (senbuvius), į jų vietą atkelti kolonistus ir šalį aneksuoti. Karaliaučiaus krašte – Mažosios Lietuvos pagrindinėje dalyje – etninį valymą SSRS pradėjo nuo represijų, kai kraštą okupavo III Baltarusijos frontas. Iš esmės etninį valymą vykdė NKVD kariuomenė. 1945 apie 30 000 civilių gyventojų buvo sugrūsta į koncentracijos stovyklas; 1945–1947 beveik pusė jų numarinta. Visame krašte ir pačiame Karaliaučiuje siautėjo vidurių šiltinė, kuri dar labiau išplito 1946 žiemą. Nuo ligų ir bado vien Karaliaučiuje kas mėnesį mirdavo iki 2700 žmonių. Okupantų karinei valdžiai iškilo problemų su didžiulės sovietinės kariuomenės, dislokuotos Karaliaučiaus krašte, maitinimu. Todėl 1945 buvo įkurta 18 kariškų sovietinių ūkių, 1946 – dar 30 (jiems vadovavo karininkai). Pagrindinė jų darbo jėga – nespėję pasitraukti Karaliaučiaus krašto vietos gyventojai, buvę Vokietijos piliečiai. Trūkstant žemės ūkio darbininkų, nuo 1946 balandį į sovietinius ūkius imta prievarta vežti miestelių ir miestų žmones; jiems uždrausta iš namų pasiimti daiktų. Taip buvo iškeldinti visi Sembos gyventojai. Apmokamą darbą Karaliaučiuje, taigi ir maisto korteles (vienai parai 400 g duonos, 600 g bulvių ir 30 g druskos), 1946 turėjo tik apie 19 000 vietos žmonių. Provincijoje tokių buvo apie 25 000 (dirbantieji žemės ūkyje gaudavo šiek tiek didesnį ir įvairesnį maisto davinį). Didelė Karaliaučiaus krašto gyventojų dalis maisto kortelių negaudavo ir badmiriavo. 1945 IX 1 užregistruota 139 614 žmonių (iš jų 44 511 paaugliai ir vaikai). Tarp jų buvo ir mažlietuvių. Faktiškai senbuvių rytprūsiečių išliko gerokai daugiau, nes buvo betvarkė ir daug vokiečių nesiregistravo (pirmaisiais metais žmonės registruotis bijojo). Keliems tūkstančiams Karaliaučiaus krašto senbuvių pavyko pasprukti į Lietuvą, čia juos globojo lietuviai ūkininkai. Sovietinė kolonizacija prasidėjo jau 1945 vasarą. Jungtinės Tautos 1949 priėmė Ženevos konvenciją, draudžiančią kolonizuoti okupuotus kraštus, todėl masinė kolonizacija vyko iki 1949. Per tą laiką krašte apsigyveno iki 300 000 sovietinių kolonistų. Kaliningrado srities vidaus reikalų valdybos viršininkas generolas majoras Trofimovas per SSRS vidaus reikalų ministrą S. Kruglovą 1947 balandžio mėn. pasiūlė SSRS ministrui pirmininkui V. Molotovui iškeldinti visus buvusius Vokietijos piliečius, jau nebereikalingus kaip darbo jėga. 1947 X 11 ir 1948 II 15 SSRS Ministrų taryba priėmė du nutarimus Apie vokiečių perkėlimą iš Kaliningrado srities į sovietinę okupacinę Vokietijos zoną. Pagal instrukciją iškeldinamieji (tarp jų buvo ir mažlietuvių) turėjo būti perspėjami ne vėliau kaip prieš parą iki deportacijų. Šeimai buvo leista pasiimti ne daugiau kaip 300 kg savo turto. Pirmasis deportuojamųjų iš Karaliaučiaus krašto ešelonas į sovietinę okupacinę zoną Rytų Vokietijoje išvyko 1947 X 22, paskutinis – 1948 spalį. Iš viso 48 ešelonais (paprastai ešeloną sudarė 55 vagonai, 50 skirta tremtiniams, 5 – palydai) ištremta 102 125 žmonės. Grupė kvalifikuotų inžinierių ir darbininkų buvo panaudota sugriautoms pramonės įmonėms atkurti, todėl su šeimomis išvežti 1949 lapkritį; tarp jų (655 iš 1402 žmonių) iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą atbėgę vokiečiai. Paskutinieji rasti senbuviai (189 ar 193 žmonės) iš tėviškės ištremti 1951 V 12. Iš pradžių buvo važiuojama nenoriai, baimintasi, kad bus išvežti į Sibirą, o ne į Rytų Vokietiją. Vėliau, nenorėdami gyventi sovietinėje priespaudoje, rytprūsiečiai vyko savo noru. SSRS Liaudies komisarų taryba, siekdama griežčiau kontroliuoti įvažiuojančiųjų ir išvažiuojančiųjų srautus, dar 1945 XI 4 priėmė nutarimą Dėl buvusių Rytprūsių priskyrimo slaptosioms SSRS zonoms. Ypatingasis slaptasis Karaliaučiaus krašto karinis režimas išliko iki 1961 IV 20. Per etninį valymą senbuvių iš esmės neliko (liko gal kelios dešimtys vokiečių ir mažlietuvių).

Dar skaitykite: etnocidas, genocidas.

L: Linck H. Königsberg 1945–1948 (5. Auflage). Leer, 1987; Beckherrn E., Dubatow A. Die Königsberg-Papiere. Schicksal einer deutschen Stadt, Neue Dokumente aus russischen Archiven. München, 1994; Клемешева М. А. Трагедия немецкого населения и сложности её преодоления // Восточная Пруссия . Калининград, 1996; Kibelka R. Kaliningrado sritis: istorijos puslapis. Buvusi vokiečių žemė per karo metus tapo rusiška // Diena, 1995 V 22, nr. 110 (239) ; Kibelka R. Grenzgänger an der Memel (2. erweiterte Aufl.). Berlin, 1997; Luschnat G. Die Lage der Deutschen im Königsberger Gebiet 1945–1948 (2. ergänzende Aufl.). Frankfurt am Main, 1998.

Vytautas Šilas

Iliustracija: Į Plačio ežerą rėmėsi didelis Karklininkų (karklės) kaimas, Klaipėdos apskritis. Po II pasaulinio karo sugrįžę gyventojai buvo iškelti, o teritoriją užėmė sovietinės armijos poligonas, 1922