etnocidas
etnocdas (gr. éthnos – tauta + lot. caedo – žudau), tautų naikinimo, ištisos tautos ar etnokultūrinių grupių prievartinio nutautinimo politika, imperinei valstybei ir valdančiajai tautai siekiant sunaikinti etnoso tautinę tapatybę ir etninius savitumus. Etnocidas vykdomas ekonominėmis, teisinėmis, administracinėmis, socialinėmis, ideologinėmis, propagandinėmis ir kitomis priemonėmis. Etnocidu siekiama sunaikinti tautos ar etnokultūrinės grupės tapatybę jos kalbą, tradicijas ir kita. Tuo etnocidas skiriasi nuo genocido – krašto gyventojų fizinio naikinimo. XX a. Europoje etnocidas labiausiai reiškėsi Lenkijos, Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir Vokietijos valstybėse.
etnocidas iki 1940. Mažojoje Lietuvoje baltų ir lietuvininkų etnocidas buvo vykdomas per germanizaciją ir glaudžiai susijęs su genocidu. Ištakos siekia kryžiuočių užkariavimo laikus. 1310 Kryžiuočių ordino magistras Siegfriedas Feuchtwangenas išleido įsakymą – vietos žmonėms išmokti vokiečių kalbą. Didžiosios vokiškosios kolonizacijos (XVIII a. I pusė) laikotarpiu Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I ir Karaliaučiaus ir Gumbinės valdžia ekonominėmis priemonėmis įteisino vokiečių kolonistų ir autochtonų lietuvininkų socialinę bei tautinę nelygybę, pastaruosius diskriminuodama ir nustumdama į žemesnius visuomenės sluoksnius. 1732 VII 13 ediktu karalius pareikalavo varyti iš sodybų „blogus“ lietuvius ūkininkus, o jose apgyvendinti atvykėlius zalcburgiečius. Etnocidą paspartino karalius Friedrichas Wilhelmas III, apie 1820 išreiškęs nuostatą, kad „dvikalbystė apsunkina valstybės valdymą, todėl būtina lietuvius suvokietinti“. Prūsijos vyriausybė liovėsi lietuvių kalba leidusi įstatymus ir potvarkius. Etnocidas nuoseklia valstybine politika tapo 1871, susikūrus Vokietijos imperijai. 1872–1876 lietuvių kalba buvo pašalinta iš viešojo gyvenimo, 1874 uždrausta bažnytines bendruomenes skirstyti į lietuviškas ir vokiškas. Valdininkai ir dvasininkai, remdamiesi 1875 civilinių aktų rašymo įstatymu, ėmė vokietinti lietuvių pavardes. 1877 teismų įstatymas leido vartoti tik vokiečių kalbą. Lietuvių etnocidas Rytprūsiuose itin sustiprėjo, kai 1933 Vokietijoje į valdžią atėjo naciai. Buvo pasitelktos visuomeninės organizacijos: revanšistinė Bund deutscher Osten [Ostbundas, Vokiečių rytų sąjunga], Jugendwehr [Jaunimo apsauga], Wehrwolf [Vilkolakis], Stahlhelm [Plieninis šalmas], Offizierverein [Karininkų sąjunga] ir kitos. 1934–1935 buvo nuniokoti Karaliaučiaus Heimatmuseum (Rytprūsių Tėviškės muziejus) lietuvių statiniai ir Tilžės lietuvių namelis. 1935 naciai uždarė visas lietuvių kultūros draugijas. Į etnocidą įsitraukė ir Rytprūsių Vyriausioji bažnytinė taryba (Oberkirchenrat). 1938 uždrausta lietuviškai kalbėti viešose vietose, atsirado užrašų Litauisch verboten [lietuviškai draudžiama]. Pasistengta išnaikinti net lietuviškumo atminimą. 1938 apie 60% Karaliaučiaus krašto baltiškų vietovardžių buvo pakeisti į vokiškus. 1939 uždrausta lietuvių kalba bažnyčiose, 1940 uždarytas paskutinis krašto lietuviškas laikraštis Naujasis Tilžės keleivis. Dėl etnocido 1939–1940 iš beveik pusę Karaliaučiaus krašto gyventojų sudarančių lietuvių kilmės žmonių jau tik kas šeštas (apie 70 000) save laikė lietuviais. Po 1934 lietuvių etnocidą Mažojoje Lietuvoje papildė genocidas.
Vytautas Šilas
Iliustracija: Raunamas lauk lietuviškas liežuvis, kad „vaikeliams būtų lengviau mokykloj“ / Iš leidinio „Sūkurys“, 1913
Iliustracija: Tilžėje ant stulpo pakarta Vydūno iškamša, 1935 / Iš Maironio literatūros muziejaus Kaune
Iliustracija: Jučiai, Gumbinės aps. Paminklo Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems parapijiečiams likučiai priešais buvusią kleboniją (paminklas po Antrojo pasaulinio karo dar stovėjo), 1988
etnocidas po 1940. Pradėję Antrąjį pasaulinį karą, naciai buvo parengę naujo Mažosios Lietuvos kolonizavimo planus: netinkamos kilmės (lietuvių ir kitų tautybių) šeimas iškelti į užkariautas slavų žemes Rytuose, o į jų sodybas atkelti grynakraujus vokiečius. Buvo parengti iškeltinų į Rytus šeimų sąrašai. Šiuos planus įgyvendinti sutrukdė Vokietijos pralaimėjimai Antrajame pasauliniame kare. 1944 rudenį sovietinė kariuomenė pradėjo Mažosios Lietuvos gyventojų genocidą (fizinį naikinimą) ir sovietinį (bolševikinį) etnocidą, kurį tęsė okupacinė administracija bei naujieji kolonistai iš Rytų. Buvo naikinamos užkariautojams svetimo ir priešiško gyvenimo žymės, ypač sakraliniai, memorialiniai ir panašūs dalykai: sprogdintos ir griautos bažnyčios, paminklai, niokotos kapinės (griaunami antkapiniai paminklai, išdaužomi įrašai juose). Degintos knygos ir dokumentai – taip žuvo daug vertingų Mažosios Lietuvos kultūros, prūsistikos ir lituanistikos paminklų. Pakeisti senieji vietovardžių pavadinimai. Rituališkai buvo išniekinami krašto žmonėms svarbūs ir šventi dalykai (bažnyčios naudotos kaip išvietės, arklidės ir kita). Bandyta visiškai likviduoti „svetimą“ paveldą ir tradicinę krašto gyvenviečių terpę, pradedant nuo vertingiausių architektūros paminklų – senamiesčių (taip buvo sugriauti Karaliaučiaus, Įsruties, dešiniakrantės Klaipėdos ir kitų miestų istoriniai centrai). Projektuoti nepanašūs į tradicinius pastatai bei gyvenviečių dalys, taip siekta pakeisti savitą krašto pavidalą (dėl ekonominių sunkumų iškart nepajėgta likviduoti viso tradicinio paveldo). Ir vėlesniais dešimtmečiais nuosekliai buvo naikinami dar išlikę praeities liudininkai (susprogdintos Karaliaučiaus, Želvos ir kitos pilys, Tilžės krematorijus, katalikų bažnyčia ir kita). Nugriautos Paleičių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas tvartas ir standartinis gyvenamasis namas (taip planuota padaryti ir Priekulėje). Tradicinės aplinkos fizinį naikinimą lydėjo moralinis teroras, buvo persekiojami išlikę senbuviai. Dėl savo kilmės juos šalino iš svarbesnių pareigų, jie buvo laikomi nepatikimais piliečiais. Iki 1948 sovietiniai okupantai ištrėmė beveik visus dar išlikusius Karaliaučiaus krašto senbuvius (etninis valymas). Ypač persekiotos tradicinės evangelikų liuteronų bendruomenės – nusavinamas jų turtas, atimtos dar išlikusios bažnyčios, trukdoma atlikinėti religines apeigas. Skatintas naujųjų gyventojų konfesinis priešiškumas kitaip besimeldžiantiems krašto senbuviams. Etnocidas Klaipėdos krašte, sovietinės okupacinės administracijos ir naujųjų gyventojų priešprieša skatino senųjų klaipėdiškių provokiškas nuostatas, pagausino išvykstančiųjų į Vokietiją srautą. Sovietinis totalitarinis režimas parengė iškreiptą oficialiąją Prūsijos bei Mažosios Lietuvos istorijos versiją. Buvo nutylimi arba iškreiptai, tendencingai aprašomi ištisi laikotarpiai bei reiškiniai (kelis dešimtmečius nebeminėtas net Mažosios Lietuvos vardas ir su ja susiję dalykai). Sovietinei propagandai naudoti iškreipti faktai (pvz., „Nuo kryžiuočių apgynė ir Žalgirio mūšį 1410 laimėjo rusų pulkai“, „K. Donelaitis buvo darbo liaudies gynėjas“), klastojamos svarbesnės istorinės realijos („Karaliaučiaus kraštas nuo amžių buvęs slavų žemė“). Ugdytas priešiškumas Rytprūsių kraštui ir jo autochtonams lietuviams kaip „vokiškiesiems fašistams“. Sovietmečiu užaugusios žmonių kartos beveik nieko nebežinojo apie Mažąją Lietuvą, savitą baltų kultūrą, pasižymėjusius žmones (daugiau buvo rašoma tik apie lietuvių raštijos Mažojoje Lietuvoje veikėjus, rašytojus). Didžiojoje Lietuvoje bent fragmentiškai buvo tiriami lietuvių etninės kultūros reiškiniai, o Mažoji Lietuva – šis savitas etnokultūrinis regionas – nebuvo tirta kaip kitos Europos civilizacijos regiono dalys su savomis ypatybėmis bei vertybių sistema. Mažosios Lietuvos kultūros paveldo objektai ir kitkas būdavo priskiriami Žemaitijai arba kitoms etnokultūrinėms sritims. Sudarant LSSR istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, į juos nebuvo įtraukiamos reikšmingos Mažosios Lietuvos vertybės. Net formaliai nesaugotos krašto vertybės sunyko, buvo sunaikinta didžioji architektūros paveldo dalis. Per kelis naikinimo, ignoravimo bei nutylėjimo dešimtmečius Mažoji Lietuva tapo „balta dėme“, nežinoma žeme pačiame Europos centre. Nuo ilgalaikio etnocido labiausiai nukentėjo lietuvininkai (mažlietuviai) – negausi etnokultūrinė grupė, iki etnocido pradžios nesukūrusi veiksmingų savisaugos mechanizmų, tautiškai ir politiškai nepakankamai konsoliduota. Nuo sovietinio etnocido (kaip anksčiau nuo germaniškojo ir nacinio) labiausiai nukentėjo baltiški Mažosios Lietuvos kultūros ir jos paveldo bruožai. Po 1944 į Vokietiją pasitraukę gausūs provokiškos orientacijos Rytprūsių išeiviai sparčiai nutautino ir baltų kilmės išeivius. Vokietijoje išplėtota provokiškos orientacijos išeivių veikla (veiklios kraštiečių bendrijos, gausi rytprūsiečių literatūra bei spauda ir kita), germaniškojo šovinizmo (iš XIX–XX a. I pusės paveldėtų tariamo vokiečių pranašumo prieš kitas tautas nuostatų) agresyvumas užgožė negausias lietuvininkų išeivijos grupeles ir pavienius asmenis, kurie tęsė mažlietuvių veiklą. Germaniškojo etnocido (skelbusio Mažosios Lietuvos vokiškumą) ir rusiškojo bei sovietinio etnocido (likvidavusio patį kraštą su jo gyventojais) politikos abipusės pastangos padėjo laimėti savotišką propagandinį karą. Dabar pasaulyje Mažoji Lietuva kaip savitas baltiškas kraštas beveik nebežinoma. Rytuose (Sovietų Sąjungos – Rusijos įtakos zonoje) tas kraštas buvo nutylimas, o Vakaruose (Vokietijoje ir kitur) paskelbtuose gausiuose leidiniuose Mažoji Lietuva apibūdinamama iš esmės kaip vokiška žemė. Lietuvai 1990 atkūrus valstybingumą, atsirado daugiau galimybių rūpintis Mažąja Lietuva, telktis patiems lietuvininkams. Negausios ilgalaikio etnocido nualintos lietuvininkų grupelės bando išlaikyti tautinę bei etnokultūrinę tapatybę. Pagausėjo mokslinių studijų bei kitų leidinių apie Mažąją Lietuvą ir jos unikalią turtingą kultūrą. Tačiau neretai oficialiose institucijose susiduriama su išugdytu ilgaamžiu priešiškumu „svetimiems“. Įvairių lygių valdininkai Mažosios Lietuvos problemas, kultūros paveldą ir kraštą tebelaiko svetimais dalykais, kuriais rūpintis neprivalu. Valstybės institucijos bei savivaldybės neskiria pakankamos paramos ir dėmesio netgi Mažosios Lietuvos kultūros paveldo reabilitavimui. Dar blogesnė padėtis Karaliaučiaus krašte (Rusijos administruojamoje Kaliningrado srityje), kurio eiliniai rusakalbiai kolonistai nežino praeities, o valdžia stengiasi, kad nebeliktų praeities reliktų bei įsigalėtų slaviškas elementas.
Matulevičius A. Prūsijos valdžios socialinės, ekonominės ir teisinės lietuvių nutautinimo priemonės XVIII a. // LTSR MA darbai. Serija A. T. 2 (51). V., 1975; Gudas K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje. V., 1992; Brakas A. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995.
Iliustracija: Išdaužytas paminklas Pirmojo pasaulinio karo aukoms Pašyšiuose, 1994
Iliustracija: Išniekintos kapinės Kalėnuose, 1995–1998
Iliustracija: Išniekintos kapinės Grablupiuose, 1995–1998
Iliustracija: Išniekintos kapinės Piktupėnuose, 1995–1998
Iliustracija: Išniekintos kapinės Greižėnuose, 1995–1998
Iliustracija: Išniekintos kapinės Sterpeikiuose, 1995–1998
Iliustracija: Išniekintos kapinės Sterpeikiuose, 1995–1998
Iliustracija: Sovietmečiu nugriautos Gilijos bažnyčios liekanos, 1995
Iliustracija: Sovietmečiu susprogdintos Ragainės pilies liekanos, 1995
Iliustracija: Šauksmas Baltijos pajūry, 1946