architektūros paveldas
architektros pãveldas, iki mūsų dienų išlikę senieji pastatai ir kiti architektūros objektai. Prūsa, kaip ir kiti baltų kraštai, gyvavo medžio kultūros zonoje – pastatai buvo mediniai, greit sunykstantys dėl drėgno pajūrio klimato arba sudegantys dažnų gaisrų metu. Prūsos pilis, gyvenvietes ir kita sunaikino įsibrovę kryžiuočiai, kurie tose vietose statydinosi tvirtoves ir miestus. Vėlesniais amžiais Prūsijos teritorija buvo stipriai pertvarkoma: tiesiami keliai, kasami laivybos kanalai, sausinami drėgni plotai ir panašiai, tuo pačiu naikinant ir senovinio architektūros paveldo liekanas. Todėl iš Prūsos rchitektūros paveldo liko tik menkos žymės, daugiausia aptinkamos archeologinių kasinėjimų metu. Mažai teliko ir Kryžiuočių ordino rchitektūros paveldo: daug pilių sugriauta per karus, nuardyta vėlesnių statybų metu (Klaipėdos pilis, Balga). Dauguma kitų pastatų buvo vėliau perstatyti arba sunaikinti (Ragainės pilis modernizuota XIX–XX a., sunaikinta sovietmečiu). Mažajai Lietuvai būdingi mediniai lietuvininkų trobesiai taip pat buvo neilgaamžiai – retas išsilaikydavo 100 ir daugiau metų. Todėl neišliko XV-XVIII a. medinių pastatų. Miestelius, bažnyčias ir kitą seniausią architektūros paveldą niokojo karai, gaisrai. Sparti politinė ir ekonominė Prūsijos raida XIX a. lėmė dideles miestų statybas, mūrinių pastatų paplitimą, senesnių statinių, sodybų ir gyvenviečių perstatymus. Iki XX a. vidurio susiformavo tankiai apgyvendintas kraštas su gausiomis gyvenvietėmis ir kapitališkais pastatais (dažniausia statytais XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje).
Sovietinis architektūros paveldo naikinimas. Katastrofa Mažosios Lietuvos archtektūros paveldui tapo Antrasis pasaulinis karas, o ypač pokario sovietinis etnocidas. Oro antskrydžiai ir mūšiai palietė tik dalį krašto gyvenviečių (Klaipėdą, Karaliaučių ir kita). Dauguma senųjų pastatų 1945 dar stovėjo. Ištuštėjęs kraštas ir išlikusios gyventojų sodybos buvo plėšiamos, išvežant pastatų įrangą (baldus, langus, duris ir kita). Mediniai pastatai buvo ardomi malkoms (pvz., Šilutės garnizonui, Rusnės valdiškiems pastatams apšildyti). Dalis naujųjų atvykėlių irgi griovė sodybas, sukūrendami medinius pastatus. Sovietinės valdžios nurodymu senieji statiniai buvo ardomi, o jų dalys ir medžiagos kaip karo grobis vežamos į Sovietų Sąjungos statybas (Stalingradą ir kitur). Žmonės irgi griovė mūrinius pastatus, pardavinėdami plytas ir kita. Pardavimui buvo grobiami ir antkapiniai paminklai – jie vežti į kitus kraštus arba perdirbus statyti ant naujų kapų. Mažosios Lietuvos architektūros paveldo naikinimas sovietinio režimo skatintas kaip kerštas nacistinei Vokietijai. Medžiaginių vertybių nusavinimą papildė ideologinis-politinis krašto architektūros paveldo naikinimas (buvo siekiama likviduoti nepageidautinus praeities pėdsakus ir sovietizuoti kraštą). Labiausiai nukentėjo okupaciniam režimui „kenksmingi“ objektai: bažnyčios, paminklai ir kapinių įranga. Buvo nugriauta Klaipėdos, Priekulės, Paleičių ir kitos bažnyčios, dauguma šventovių Karaliaučiaus krašte. Metaliniai kryžiai ir kita iš kapinių vežti į metalo laužą, akmeniniai, betoniniai antkapiai, kapinių tvoros ir kita naudoti kaip statybinė medžiaga. Ištisos kapinės su mirusiųjų palaikais buvo nukasamos kelių sankasoms ar pylimams. Sovietinius ideologinius objektus (paradų aikštes, paminklus vadams ir kita) įrengdavo nugriovę senuosius pastatus ar ištisas senamiesčių dalis. Krašto sovietizavimas taip pat lėmė spartų architektūros paveldo naikinimą. Kaimuose buvo kuriami stambūs ūkiai su centrinėmis gyvenvietėmis, likviduojant aplinkinius viensėdžius bei senus kaimus ir panaikinant senosios žemėvaldos žymes (tvoras, lauko kelius), išpjaunant sodybų ir kitus medžius. Pvz., Natkiškių apylinkėse buvo sunaikinta apie 90% sodybų ir 95% senųjų pastatų. Ištisi plotai su buvusių sodybų pėdsakais liko negyvenami (ypač Karaliaučiaus krašte). Pagal sovietinį pavyzdį perstatinėti miestai, griaunami senieji pastatai, sodybos (statant fabriką nugriauta senovinė Verdainės bažnyčia). Išlikusios bažnyčios naudotos kaip sandėliai, gamyklų pastatai ir panašiai. Sovietinė paminklosauga ignoravo Mažosios Lietuvos architektūros paveldą. Net formaliai nebuvo saugomi dar išlikę vertingi senieji pastatai, savitos gyvenvietės ir kita (ypač Karaliaučiaus krašte bei kaimiškose Klaipėdos krašto vietovėse). Ypatinga išimtis tapo Tolminkiemio bažnyčios atstatymas. Formaliai saugoti kai kurie seni pastatai Neringos kurortuose ir kitur.
Šiandieninis architektūros paveldas – tik nedidelės Mažosios Lietuvos pastatų, sodybų, gyvenviečių (buvusių iki 1945) liekanos. Išliko nevienoda atskirų architektūros paveldo rūšių dalis. Pvz., Klaipėdos krašte liko tik apie 10% buvusių antkapinių paminklų ir kitų kapinių elementų (Karaliaučiaus krašte senosios kapinės likviduotos beveik visos). Dėl netolygaus krašto naikinimo kai kur senų pastatų ir sodybų (kaimiškų – aplink Šilutę, žvejų – Neringoje) išliko daugiau negu kitur – visiškai ištuštėjusiuose plotuose. Labiau sunyko stambesnės ūkininkų sodybos ir statiniai, kurie netiko sovietiniam gyvenimui bei ūkiui. Pasikeitus gyvensenai, nebeliko senųjų aptarnavimo įstaigų (praeityje gausių užeigų, krautuvių ir kt. kaimuose, miesteliuose bei miestuose), jų pastatai buvo perstatyti ar nugriauti. Kai kurių dvarų sodybų pastatai panaudoti sovietiniam ūkininkavimui, kiti visiškai likviduoti. Architektūros paveldo išlikimas priklausė ir nuo vietos valdžios (sovietmečiu pavyzdiniame Juknaičių ūkyje buvo likviduota daug gerų sodybų ir pastatų, bažnyčia, kapinės) bei nuo atskirų žmonių (išlikę senieji gyventojai išsaugojo savas sodybas ir kapines, priešinosi griovimams). Sudėtinga Mažosios Lietuvos praeitis, jos kultūrinė bei etninė įvairovė lėmė ir architektūros paveldo įvairovę: nuo kryžiuočių pilių iki žvejų sodybų ir Lietuvos Respublikos statinių bei gyvenviečių (Pagėgiai). Mažosios Lietuvos architektūros paveldas kol kas tinkamai neištirtas ir neglobojamas – senieji pastatai, sodybos, gyvenvietės, kapinės bei kita ir toliau naikinama ar nevykusiai perstatinėjama. Toliau nyksta ir naikinamas architektūros paveldas Neringoje, Klaipėdoje, Šilutėje ir kitose Klaipėdos krašto vietovėse. Lietuvos paminklosaugos institucijų vadovai bei pareigūnai priešiški ir abejingi „svetimam“ – ne Didžiosios Lietuvos – architektūros paveldui, kurio paskutinės liekanos ir dar išlikusios vertybės sparčiai nyksta. Tebesitęsia vandališkas architektūros paveldo niokojimas Karaliaučiaus krašte.
Martynas Purvinas
Marija Purvinienė
Iliustracija: Architektūros paveldas Mažojoje Lietuvoje, 1991–1998. Katyčiai, griūvantys mūriniai namai
Iliustracija: Architektūros paveldas Mažojoje Lietuvoje, 1991–1998. Suniokota Plaškių bažnyčia
Iliustracija: Architektūros paveldas Mažojoje Lietuvoje, 1991–1998. Suniokota Kaukėnų bažnyčia
Iliustracija: Architektūros paveldas Mažojoje Lietuvoje, 1991–1998. Suniokota Vėluvos bažnyčia
Iliustracija: Nugyventas ir griūvantis gyvenamasis namas
Iliustracija: Nugyventas ir griūvantis tvartas
Iliustracija: Nugyventa ir griūvanti žvejų sodyba
Iliustracija: Apleistas ir griūvantis mūrinis namas
Iliustracija: Medinio namo liekana
Iliustracija: Nugyventas puošnus namas