paminklosauga

paminklósauga (vok. Denkmalpflege), kaip oficiali sistema krašte susiklostė XIX a.–XX a. pradžioje (dar skaitykite kultūros vertybių apsauga). Paminklosaugos archyve bei veikusios paminklosaugos institucijose (vok. Provinzialdenkmalamt) Karaliaučiuje ir kitur kaupti duomenys apie Rytprūsių istorines bei kultūros vertybes, fiksuotos įvairios netektys. Krašto paminklosauga priklausė Rytprūsių provincijos administracijos kultūros poskyriui kartu su muziejais. Karaliaučiuje dirbo paminklosaugos specialistai (vok. Konservator für Denkmalpflege), darbui vadovavo provincijos paminklosaugininkas (vok. Provinzialkonservator); jais buvo Adolfas Boetticheris (nuo 1891), Richardas Jepsenas Dethlefsenas (nuo 1902), dr. Conrades (nuo 1937). Šio pavaduotoju dirbo provincijos statybos tarėjas C. Wünschas. Po Pirmojo pasaulinio karo, o ypač po 1923 pradžios įvykių Klaipėdos krašte vis stiprinant antilietuvišką propagandą palaipsniui kito ir paminklosaugos kryptis Rytprūsiuose: pabrėžtinai siekta saugoti būtent vokiškos istorijos bei kultūros paminklus, nebeminėtas pats Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) vardas (politiniais sumetimais kitaip elgtasi Mozūrijoje). Ypač stengtasi rūpintis Kryžiuočių ordino paveldu, pabrėžti jo istorinę ir politinę reikšmę. Kartu rūpintasi krašto paminklų propagavimu, jie minėti daugybėje kelionių vadovų, turistinių žemėlapių ir panašioje literatūroje; jie daugelį kartų fiksuoti fotonuotraukose, tyrinėti (pvz., vykdyta daugybė proistorės paminklų archeologinių tyrimų). Nuo 1923 pradžios Klaipėdos krašte Lietuvos veikėjai ir kiti neretai t. p. tendencingai vertino krašto senąjį paveldą, taip prisidėdami prie politinės įtampos krašte didinimo. 1933 Rytprūsiuose, o 1939 kovą ir Klaipėdos krašte įsigalėjus naciams paminklosauga buvo itin politizuota. 1944 pabaigoje–1945 pradžioje kraštą užėmus sovietinei kariuomenei bet kokia paminklosauga ilgai nesirūpinta (tam tikra išimtis – lietuvių raštijos vertybių gelbėjimas pokariu; dar skaitykite lituanikos likimas po 1944 ). Sovietinio atšilimo metais pradėjus rengti LSSR istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, Klaipėdos krašto objektai (itin įvairiapusiškas Mažosios Lietuvos kultūros paveldo vertybių diapazonas) buvo pabrėžtinai ignoruoti, sunaikinimui ir sunykimui pasmerkiant daugumą pokariu dar gyvavusių vertybių ar jų liekanas. Karaliaučiaus krašte iki 1991 veiksmingesnė paminklosauga net neegzistavo (rūpintasi tik sovietinių karių kapais, sovietinių veikėjų įamžinimu ir panašiai). Sovietinės pertvarkos ir lietuvių Atgimimo metais pradėta kelti į viešumą Mažosios Lietuvos problemas, ligtolinės paminklosaugos. abejingumą ir priešiškumą to krašto vertybėms. Pvz., imta kovoti prieš senosios Rusnės (būdingiausios krašto gyvenvietės) paveldo naikinimą. Marijos ir Martyno Purvinų bei kitų pastangomis dalis Mažosios Lietuvos vertybių buvo įtraukta į vadinamąją laikinąją paminklosaugos apskaitą. Netrukus atslūgus visuomenės domėjimuisi sunaikintojo krašto nelaimingu likimu, vėl įsigalėjus ankstesniems paminklosaugos veikėjams bei priešiškumui Mažajai Lietuvai, Klaipėdos krašto vertybių didžioji dalis vėl palikta sunaikinimui. Neveiksmingos Lietuvos paminklosaugos institucijos per keliolika nepriklausomybės metų taip ir nepasirūpino svarbiomis Mažosios Lietuvos vertybėmis. Pasikeitus ekonominei santvarkai Lietuvos pajūris ir pamarys – buvęs Klaipėdos kraštas – tapo įvairių jėgų ekonominių interesų bei konfliktų lauku. Krašto senieji gyventojai (dažniausiai neatgavę savo nuosavybės), istorinis bei kultūros paveldas tapo trikdžiu naujiesiems įsibrovėliams. Tik 2005 atskleista įsigalėjusi korupcijos sistema Kuršių nerijoje, kur biznieriai statė kuo daugiau naujų statinių, pažeidžiančių krašto senąsias tradicijas. Po 1991 Karaliaučiaus krašte pavienių šviesuolių (I. Ivanovas, A. Bachtinas. I. Rutmanas ir kiti), stiprėjančios Vokietijos paramos dėka pradėta kurti veiksmingesnės paminklosaugos sistema, susirūpinta atskirais objektais (pvz., tvarkoma Įsruties pilis), steigiami kraštotyriniai muziejai, kur eksponuojama išeivių dovanojama istorinė medžiaga, skelbiami veikalai apie Karaliaučiaus krašto istorijos bei kultūros paminklus. Skelbiami siūlymai Kaliningradui grąžinti senąjį ar kitą vardą, atstatyti sovietmečiu nugriautą Karaliaučiaus pilį ar kai kuriuos senamiesčio kvartalus.

L: Schmid B. Deutscher Gestaltungswille in den Baudenkmälern des Ordenslandes Preußen // Ostpreußen und der Ostseeraum, 1935, Nr. 10; Purvinas M. Kas laukia Rusnės // Kalba Vilnius, 1989, Nr. 15; Purvinas M. Damoklo kardas ant plauko, o po juo – visas Rusnės centras // Statyba ir architektūra, 1989, Nr. 3; Purvinas M. Neringos kultūros paveldo likimas // Klaipėda, 1992 VII 7; Purvinas M., Purvinienė M. Apie šiandieninį blatą ir pofesinę kompetenciją (Neringa) // Kauno aidas, 1992 IV 3; Purvinas M., Purvinienė M. Neringa: unikalaus kampelio krizė // Statyba ir architektūra, 1992, Nr. 6–7; Purvinas M. „Didžiosios statybos“ Neringoje // Naujasis Dienovidis, 1993 V 14; Purvinas M. [Paminklų] sąrašas – skriauda Mažajai Lietuvai // Naujasis Dienovidis., 1993 XII 31; Purvinas M., Purvinienė M. Denkmalpflege in Memel und Kleinlitauen // Mare Balticum. Lübeck, 1994, S. 96–100; Reklaitis P. Apie kultūros paminklų apsaugą Lietuvoje // Pasaulio lietuvis, 1996, Nr. 3(37); Hartmann S. Kontinuität und Wandel in der Ostpreußischen Denkmalpflege // Das Preußenland als Forschungsaufgabe. Lüneburg, 2000, S. 659–688.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Saugų parapijos memorialinė lenta parapijiečiams, žuvusiems per Pirmąjį pasaulinį karą, 1981 / Iš Evos Labutytės rinkinio

Iliustracija: Garsi Keleno apylinkėse, netoli Unguros, mūrinė keturšonė 12 pėdų (1 prūsų pėda = 31,385 cm) aukščio kolona – buvęs viduramžių katalikų koplytstulpis, restauruotas po Reformacijos. Nukryžiuotojo ir įvairių šventųjų nišose įstatytos lentos su įrašais lotynų, vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Pasak legendos, koplytstulpis pastatytas ten, kur grįždami iš Neuendorffo bažnyčios nusidėjo du broliai su dviem savo seserimis. Juos visus nutrenkė ir sudegino žaibas. Įvairiuose šaltiniuose minima, kad XII–XIII a. ir vėliau katalikai statydavo pakelės ženklus kraujomaišai ar kitiems nenatūraliems (pvz., žmogaus su gyvuliais) santykiams įspėti. 1990 Keleno kolonos įrašai buvo jau neįskaitomai apgadinti / Iš leidinio „Angerburger Heimatbrief“, 2004, Nr. 133

Iliustracija: Paminklas žuvusiems mūšyje prie Kaušių 1914 VIII 19, kuriame įrašyta daug lietuviškų ir vokiškų pavardžių su lietuviškais vardais, 2002