kultūros vertybių apsauga

kultros vertýbių apsaugà. Dar XVIII a. krašto praeitimi, įvairiomis senienomis domėjosi pavieniai šviesuoliai, kultūros draugijos. Johann Michael Guise XIX a. pradžioje nuosekliai tyrė senąjį paveldą. XIX a. susiklostė kultūros vertybių apsaugos ir priežiūros oficiali sistema. Itin daug šioje srityje nuveikė Adolfas Boetticheris (nuo 1886 tyręs Rytprūsių kultūros vertybes, nuo 1891 Rytprūsių kultūros paminklų saugotojas) ir Richardas Jepsenas Dethlefsenas (1902–1940 buvęs krašto vyriausiuoju paminklosaugininkas). Pastarasis tyrinėjo lietuvininkų senuosius trobesius ir sodybas, rūpinosi Mažosios Lietuvos kultūros vertybių apsauga (dar Muzeum Budownictwa Ludowego, Rytprūsių Tėviškės muziejus). 1892 Prūsijoje sukurta kultūros vertybių apsaugos sistema, čia dirbo provincijų ir rajonų paminklosaugininkai (vok. Provinzialkonservator, Bezirkskonservator), turėję prižiūrėti senuosius paminklus, kontroliuoti su jais susijusių projektų rengimą. Kultūros vertybių apsaugos darbui buvo pasitelkiami architektai, statybininkai, statybų inspektoriai, gimnazijų direktoriai, vyriausieji bibliotekininkai, muziejininkai bei visuomenės šviesuoliai. Bendradarbiauta su kultūros ir kitomis draugijomis, muziejais. Leisti administraciniai potvarkiai, įvairios instrukcijos. Veikė Rytprūsių kultūros vertybių apsaugos komisija (vok. Provinzialkommission zur Erforschung und zum Schütze der Denkmäler Ostpreußens). Kultūros vertybių apsaugos veikla pasižymėjo Adalbertas Bezzenbergeris, Hermannas Ehrenbergas, Johannesas Wilhelmas Heydeckas, Karlas Alfredas Jentzschas ir kiti. Buvo sukurta provincijos paminklosaugininko valdyba – administracinis padalinys valstybinių įstaigų sistemoje. 1894 A. Boetticherio pastangomis inventorinti architektūros ir dailės paminklai Mažojoje Lietuvoje ir kitur. Tuometiniai kultūros vertybių apsaugos sistemos vadovai ir darbuotojai nuolat lankydavo krašto įvairias vietoves, tikrindavo kultūros vertybių apsaugos objektų būklę, spręsdavo kylančias problemas, ieškodavo naujų vertybių. Spausdintos kasmetės kultūros vertybių apsaugos darbo ataskaitos, apibūdinti nuveikti darbai, leisti įvairūs kelionių po kultūros vertybių apsaugos objektus vadovai, krašto kultūros vertybių aprašymai. 1903–1904 užfiksuoti XIX a. nukentėję dailės bei istorijos paminklai Mažojoje Lietuvoje (vok. Litauen): Gerviškėnų bažnyčia, dvi bažnyčios ir buvęs vienuolynas Įsrutyje, Kainininkų, Kusų ir Mielkiemio bažnyčios, Klaipėdos objektai (citadelė ir komendanto namas; Jono, reformatų ir lietuvininkų bažnyčios), Narkyčių pilis, Rambyno kalnas, Piktupėnų bažnyčia, Pilkalnio objektai (2 bažnyčios bei jų įrangos dalys), Ragainės pilis, Mažųjų Beiniūnų rūmai, Stalupėnų bažnyčia, Tilžės objektai (Ordino pilis, miesto siena, reformatų, vokiečių ir lenkų bažnyčios), Drauganskinės katalikų bažnyčia; Didžiųjų Beiniūnų, Verdainės ir Viliūnų bažnyčios. Semboje tada minėta: Kaimės, Kranto, Krimyčių, Kumėnų bažnyčia, Fišhauzeno objektai (vyskupo pilis, bažnyčia); Girmavos, Judyčių ir Labguvos bažnyčios, Laukstyčių pilis; St. Lorenzo, Medinavos, Pabėtų, Kvedenavos, Rūdavos, Schönwaldes, Tyr(en)bergo ir Vargių bažnyčios. Notangoje tada minėta: Alnos, Ylavos, Dikšių, Galindžių, Pelių, Šipapilio, Toravos, Žintų ir kitos bažnyčios; Girdavos pilis, Vėluvos miesto siena ir kita. Taip registruota netektys, pakeitimai ir kita. Po I pasaulinio karo rūpintasi nukentėjusių vertybių apsauga bei restauravimu, registruoti įsiveržusios Rusijos kariuomenės padaryti nuostoliai (suniokotos bažnyčios, pagrobti jų varpai, apgriauti senieji pastatai ir kita). 1918 I 1 oficialiuose kultūros vertybių apsaugos sąrašuose buvo šios Mažosios Lietuvos ir Tvankstos kultūros vertybės: Ordino pilis Baigoje; pilies liekanos Brandenburge; Schönewicko pilies liekanos Fischhausene (Žuvininkuose); Karaliaučiaus pilis, universitetas, valdžios rūmai ir kita; Ordino pilis Labguvoje; Laukstyčių pilis; Klaipėdos švyturys, citadelė (sargybinių namas, sandėlis, mažųjų laivų uostas), 2 viryklos, gelbėjimo stotis; citadelė ir vyriausiojo žvejybos prievaizdo rūmai Piliavoje; Žiokų domenų rūmai; Toplaukio domeno gyventojai bei ūkiniai pastatai; buvusi pilis Valdavoje; paminklas Galtgarbio Piliakalnis; Ordino pilis Unguroje; žirgynas Jurbarke; valdžios rūmai ir karinis sandėlis Gumbinėje; Ordino pilis ir kalėjimas Įsrutyje; Ordino pilis Ragainėje; pilis Žalvoje; paminklas Barklajui de Toliui Zylaičiuose. Saugomų objektų gausa Rytprūsiai tada prilygo kitoms Vokietijos provincijoms. 1929 R. Dethlefseno pastangomis Rytprūsių architektūros ir dailės paminklai pradėti inventorinti iš naujo, į kultūros vertybių apsaugos sąrašus įtrauktos naujos vertybės. 1942, be proistorės paminklų, kaip svarbiausi kultūros vertybių apsaugos objektai nurodyta dešimtys pilių, rūmų bei jų griuvėsių Obeliškiuose, Babliuose, Arkilyčiuose, Arnavoje, Bysleidoje ir daugelyje kitų vietovių. Bažnytinio meno paminklais tada vadinta keliasdešimt senųjų šventovių krašte (Alnoje, Balėtuose, Bildavoje, Girdavoje, Gurniuose ir kitur) su savo turtinga įranga, gausiais meno kūrimais. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nukentėjo nemaža krašto kultūros vertybių, likusios naikintos sovietinės okupacijos metais. Sovietų genocido ir etnocido dešimtmečiais kultūros vertybių apsaugos iš viso nebūta. Sovietų Lietuvoje apie 1970 pradėjus sudarinėti istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, daugelis Klaipėdos krašto vertybių ignoruotos dėl politinių priežasčių, sovietų veikėjų priešiškumo Mažajai Lietuvai ir jos paveldui. Į vadinamąjį urbanistikos paminklų sąrašą nebuvo įtraukta Priekulė, Rusnė, Katyčiai ir kitos vertingiausios krašto gyvenvietės. Nesaugoti ir netyrinėti sunyko saviti pelkininkų ir pievininkų kaimai, sunaikinta daugybė vertingų kaimo sodybų bei pastatų. Likviduota didelė dalis jūrinio paveldo objektų (dar jūrinės architektūros paveldas), Mažosios Lietuvos savitos kultūros bei gyvensenos pėdsakų svarbiausia dalis. Sovietų kultūros paminklais buvo paskelbti tik Skirvytėlės bei Minijos kaimai (kur poilsiaudavo sovietų režimo vadovai), kai kurie senieji pastatai. Kultūros vertybės masiškai naikintos Karaliaučiaus krašte. Ir po 1990 nesiimta tinkamai saugoti Mažosios Lietuvos kultūros paveldo, sukurti krašte efektyvią kultūros vertybių apsaugos sistemą.

L: Purvinas M., Purvinienė M. Priekulei – miesto paminklo statusą // Lietuvos aidas, 1990 XII 5; Purvinas M. [Paminklų] Sąrašas – skriauda Mažajai Lietuvai // Naujasis dienovidis, 1993 XII 31; Purvinas M., Purvinienė M. Klaipėdos krašto urbanistinės vertybės // Lietuvininkų kraštas. K., 1995, p. 398–429; Hartmann S. Kontinuität und Wandel in der Ostpreußischen Denkmaipflege // Das Preußenland als Forschungsaufgabe. Lüneburg, 2000, S. 659–688.

Martynas Purvinas