kultūros paveldas

kultros pãveldas, tai Mažosios Lietuvos, sovietmečiu sunaikinto krašto, tradicinės gyvensenos bei žmonių veiklos vienintelis pėdsakas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nukentėjęs kraštas nuo 1944 pabaigos naikintas vykdant sovietų genocidą bei etnocidą. Sunaikinus ir išvarius Mažosios Lietuvos senuosius gyventojus, nebeliko tradicinės kultūros nešėjų bei tęsėjų. Visiškai pakeitus krašto politinę, ekonominę bei visuomeninę sanklodą, nebeliko vilties toliau puoselėti tradicinę kultūrą. Nuo 1944 krašto ir jo kultūros objektų liekanos nyksta natūraliai (dėl susidėvėjimo) bei sąmoningai naikinamos. Dvasinis kultūros paveldas (tautosaka, papročiai, kalba ir kita) dar nuo XIII a. fiksuotas kronikininkų, keliautojų ir kituose raštuose, vėliau – specialistų tyrėjų. Iš Klaipėdos krašte po Antrojo pasaulinio karo dar likusių paskutinių pateikėjų (Augustas Dėvilaitis ir kiti) užrašyta tautosakos, šnekamosios kalbos pavyzdžių, prisiminimų. Tokia medžiaga rinkta ir išeivijoje, skelbta įvairiuose leidiniuose. Nutraukus Mažosios Lietuvos ilgaamžį gyvavimą, tradicinis dvasinis kultūros paveldas toliau nebekuriamas – išliko tik užfiksuoti jo fragmentai, saugomi įvairiose institucijose. Rašytinis kultūros paveldas (spaudiniai, rankraščiai, įvairūs dokumentai) labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir sovietmečiu, kai buvo sunaikinta daugybė leidinių, valstybės archyvų bei privačių rinkinių. Dalis archyvų, bibliotekų ir kitos medžiagos 1944 buvo išgabenta į Vakarus. Kai ką pavyko išgelbėti pokario tyrėjams (dar lituanikos likimas po 1944). Daug medžiagos okupantai išvežė į Rusiją, kai ką ten sunaikino, kitką paslėpė. Tačiau didžiuliai kiekiai senųjų raštų sovietmečiu likviduota (sudeginta, išvežta perdirbti į popieriaus fabrikus ir kitur). Mažosios Lietuvos rašytinio kultūros paveldo liekanos dabar saugomos įvairiose šalyse ir rinkiniuose. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais itin nukentėjo Mažosios Lietuvos medžiaginės kultūros paveldas, vadinamosios nekilnojamosios kultūros vertybės, likusios krašte ir vandalų niokotos įvairiais būdais. Beveik visa, ko nebuvo galima išvežti į saugesnes vietas, krašte nuo 1944 sunaikinta. Ankstesnį okupantų politinį vandalizmą (siekį likviduoti ankstesnio gyvenimo pėdsakus) dabar keičia ūkinis vandalizmas – vertingi pastatai bei įrenginiai ardomi ir parduodami kaip statybinės ir kitos žaliavos, nes neva trukdantys dabartiniams verslo planams ir kita. Archeologijos paveldas taip pat naikintas sovietų okupacijos metais – kasant gruntą statyboms daug kur suardyti piliakalniai, senkapiai, daug kapinių Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštuose. Kapų plėšikai bei įvairios institucijos ieškodami vertingų radinių kasinėjo daugelį plotų. Taip daug kur sunaikinti vertingi kultūriniai sluoksniai – senojo gyvenimo liudininkai; pagrobta daugybė senųjų dirbinių, svarbių krašto proistorės tyrėjams. Taip buvo išgrobstytas garsusis Kaupo pilkapynas ir daug kitų archeologijos paminklų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir sovietmečiu daug archeologinių rinkinių suniokota, žuvo nemažai archeologijos dokumentacijos, kurios nebeįmanoma atkurti, architektūros paveldas krašte itin nukentėjo. Mažojoje Lietuvoje (skirtingai nei Lenkijos valdomoje Rytprūsių pietinėje dalyje) po Antrojo pasaulinio karo nesiimta atstatyti bažnyčių, senamiesčių, vertingų pastatų – viskas tyčiomis buvo naikinama (senosios pilys bei kiti statiniai sprogdinti, šventovės degintos ir griautos), siekta pertvarkyti visą kraštą, jį sovietizuoti. Ir po 1990 naikinamos ar nevykusiai perdirbinėjamos Mažosios Lietuvos architektūrinio paveldo liekanos. Visiškai nesaugoma kaimo architektūra – būdingiausia lietuvininkų kultūros paveldo rūšis. Po 1944 Mažojoje Lietuvoje likviduota per 90% architektūros paveldo. Dailės paveldas (tautodailė, vaizduojamojo ir taikomojo meno kūriniai bei kita), ypač vadinamasis nekilnojamasis kultūros paveldas labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir sovietmečiu. Dalį vertingų kūrinių išvežus į Vakarus, krašte sunaikinta daugybė interjerų (per šimtmečius puoštų bažnyčių, rūmų, dailių sodybų ir kita), išorinių puošmenų (skulptūrų, ornamentikos ir kita), daugelio senųjų gyventojų kauptų rankdarbių, dailių baldų ir kita. Visoje Mažojoje Lietuvoje beveik neliko senųjų pastatų su visa buvusia įranga. Dailės kultūros paveldo fragmentai dabar saugomi įvairių šalių rinkiniuose. Istorijos paveldas (su krašto istorija susiję objektai, paminklai žymiems žmonėms ir kita) po 1944 naikintas ypač uoliai politiniais ideologiniais sumetimais (siekiant nuslėpti krašto tikrąją istoriją). Išliko menki tokio paveldo fragmentai (pvz., Karaliaučiaus krašte rusai išsaugojo paminklą savo karvedžiui Barklajui de Toliui). Jūrinės kultūros paveldas Mažojoje Lietuvoje likviduotas pertvarkant okupuoto krašto ūkį bei gyvenimą (dar kultūra, jūrinė). Technologijos paveldas patyrė didelių nuostolių Antrojo pasaulinio karo metais (pramonės, transporto ir kiti objektai bombarduoti per aviacijos antskrydžius; daug įrengimų evakuota į Vakarus). Likę objektai grobstyti sovietmečiu – dar likę įrenginiai, įvairios dalys išvežta į Rytus kaip karo grobis; daug technologijos objektų vandališkai nusiaubta. Pvz., pasipelnymo tikslais nuardytas Peterio tiltas per Atmatą ties Rusne. Daug ūkio objektų nugyventa sovietų ūkininkavimo metais – krašte nebeliko kadaise daugybės vėjo ir vandens malūnų, lentpjūvių, įvairių dirbtuvių ir kitko. Išardyta didelė dalis geležinkelio linijų. Sunaikinti našaus žemės ūkio pagrindai – dideli ūkiniai pastatai bei sodybos, daug buvusių inžinerinių įrenginių. Nugyventas buvusių tvarkingų vieškelių tinklas, uždaru drenažu melioruotų žemių dideli plotai, senieji hidrotechniniai įrenginiai ir kita. Urbanistikos paveldas kai kur nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, bombarduojant miestus ir juos šturmuojant. Tačiau nukentėję senamiesčiai pokariu nebuvo atstatomi, tiesiog nušluojami, jų vietoje statomi nauji sovietiniai miestai (taip sunaikinta Karaliaučiaus pagrindinė dalis, Įsruties senamiestis, Klaipėdos Krūmamiestis – Danės upės dešinysis krantas ir kita). Išlikusios senųjų miestų dalys perdirbtos pagal sovietų standartus, niokotos ir nugyventos. Ir po 1990 Mažosios Lietuvos urbanistinio paveldo liekanos toliau naikinamos, ardoma tradicinė gyvenviečių tūrinė ir erdvinė kompozicija, plano struktūra.

L: Ullrich H. Das Schicksal der Bau- und Kunstdenkmäler in den Ostgebieten des Deutschen Reiches... Bonn/Berlin. 1963; Purvinas M. Klaipėdos krašto architektūros paveldas // Statyba ir architektūra, 1990, nr. 11; Purvinas M. Kas rūpinsis Mažosios Lietuvos paveldu? // Pamarys (Šilutė), 1990 II 24; Purvinas M. Mažosios Lietuvos paveldas // Lietuvos aidas, 1991 IV 17; Purvinas M. Gelbstint Mažosios Lietuvos kultūros paveldą // Klaipėda, 1992 VI 3; Purvinas M. Neringos kultūros paveldo ateitis // Kultūros barai, 1992, nr. 7–8; Purvinas M., Purvinienė M. Lietuvos kultūros paveldo klystkeliai // Tėviškės žiburiai (Kanada), 1995 V 16; Purvinas M., Purvinienė M. Klaipėdos krašto architektūros paveldo tyrimai // Kultūros paminklai. 2. V., 1995, p. 108–111; Purvinas M. Prūsos ir Mažosios Lietuvos paveldas sėkmingai likviduojamas // Donelaičio žemė, 2002, nr. 3; Bachtin A., Doliesen G. Vergessene Kultur. 2 Aufl., Husum, 1998; Kaunas D. Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldas // Draugas (JAV), 2003 VI 14, nr. 115 (24).

Martynas Purvinas

Iliustracija: Seniausia Europoje Smalininkų vandens lygio matavimo stotis, 2000

Iliustracija: Smalininkų uosto krantine ėjo akmenimis grįstas kelias ir siaurasis geležinkelis, 2000

Iliustracija: Mediniai gatvės grindiniai, rasti Klaipėdos priešpilyje, XIV a. / Iš Vlado Žulkaus knygos „Viduramžių Klaipėda“, 2002

Iliustracija: Kultuvės, saugotos Tilžės muziejuje, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Atstatytos Tolminkiemio bažnyčios nava, 2002