piliakalniai

pliakalniai (vok. Schlossberge, Schanzenberge, Hausenberge, Burgwalle, Wehranlagen) kaip senųjų prūsų fortifikaciniai įrenginiai krašte buvo įrengiami dar I tūkstantmetyje, pasirenkant gynybai tinkamesnes vietas: upių, ežerų, marių ir Baltijos jūros pakrantes, pavienes kalveles, pakilumas pelkynuose, kalvagūbrių dalis. Pvz., ištisos piliakalnių virtinės buvo įrengtos Alnos, Unguros, Jūros ir kitų upių stačiuose krantuose. Būta įvairaus dydžio piliakalnių, labai skyrėsi jų įtvirtinimai. Ant piliakalnių statytos prūsų pilys. Aplink piliakalnius kūrėsi žemdirbių kaimai, kitur piliakalniai įrenginėti seniau apgyvendintoms vietoms ginti. Be gynybai skirtų piliakalnių būta įvairių šventkalnių, alkakalnių (dar skaitykite alkai, Romovė). Pavienių piliakalnių įranga, matyt, priklausė nuo tos genties ekonominio pajėgumo, vadų užmojų (pvz., labai galingi piliakalniai buvo įrengti Semboje). 1230 Į Prūsą įsiveržus Kryžiuočių ordinui, jo užgrobti piliakalniai neretai buvo rekonstruojami – apjuosiami papildomais pylimais, gynybiniais grioviais. Prūsų sukilimų dešimtmečiais, matyt, piliakalniai būdavo skubotai stiprinami (pamažu prūsams perimant kryžiuočių fortifikacijų elementus), todėl XIII a. krašto piliakalniai buvo gerokai pertvarkomi, šių darbų autorystė dabar dažnai neaiški, datavimas keblus. Ilgainiui piliakalniai nyko: sutrešdavo medinės įrangos dalys, pamažu nuslinkdavo gynybiniai pylimai ar kitos dalys, sąnašos ir kita užpildydavo griovius, bangos bei potvynių srovės nuskalaudavo pakrančių piliakalnius bei jų dalis. Piliakalniai apaugdavo medžiais, likdavo ūkiui nenaudinguose brūzgynuose. Kai kurie piliakalniai pažeisti vėliau juos pertvarkant, pvz., šalia įsikūrus gyvenvietei, statant juose dvarų sodybas ir pastatus (pvz., Pilukštis, Įsruties aps.), pro juos tiesiant ar platinant kelius. Užkariautame krašte pasimiršo daugelio piliakalnių tikroji istorija. Buvo sukurta daugybė padavimų, sakmių apie piliakalnius, juos siejant su istoriniais ar legendiniais veikėjais. Šią specifinę tautosakos rūšį išsaugojo ne vien lietuvininkai, bet ir vokiškai kalbėję rytprūsiečiai (neretai – senųjų prūsų palikuonys). Pavieniai piliakalniai būdavo siejami su vienais ar kitais žymiais veikėjais, įvairių nutikimų atgarsiais, tikėjimais ir prietarais arba su konkrečiais istoriniai įvykiais. Pvz., jie neretai vadinti Švedų pylimais (vok. Schwedenschanze), dėl XVII a. švedų invazijos. Senovės pojūtį fiksavo vietovardžiai Pagonių kalnas (vok. Heidenschanze), Milžinkalnis (vok. Hünenberg), Raganų kalnas (vok. Hexenberg). Didingi, pamirštų žmonių įrengti piliakalniai vėliau krikščionims keldavo prietaringą baimę (dar piktosios jėgos vietovardžiuose). Žmones gąsdino įvairūs pasakojimai apie lobių ieškotojų negandas, senovės milžinų ir kitų kerštą jų ramybės drumstėjams. Vėlesnes realijas atspindėjo Kartuvių kalnas (vok. Galgenberg) – ant kai kurių aukštų piliakalnių būdavo kariami nusikaltėliai (pvz., Nemerkiemyje). Kiti piliakalniai buvo visai pamiršti, „pasimetė“ miškuose ir brūzgynuose – jie nebežymėti net tiksliuose krašto žemėlapiuose. Vaizdingesnius piliakalnius, legendas apie juos paminėdavo įvairūs keliautojai. XIX a. jais pradėta domėtis nuosekliau. Pvz., apie 300 piliakalnių užfiksavo Johannas Michaelis Guise; K. Käswurmas iš Darkiemio aprašė kai kuriuos piliakalnius Įsruties, Gumbinės, Stalupėnų, Geldapės ir Darkiemio apskrityse; daug piliakalnių paminėjo Adolfas Boetticheris; apie piliakalnius Tilžės apskrityje rašė Eduardas Gisevius; piliakalnius aprašinėdavo daug kraštotyrininkų, senovės draugijų narių. Kai kuriuos piliakalnius tyrė mėgėjai ir profesionalūs archeologai. 1908 Emilis Hollackas sudarė Rytprūsių archeologinį žemėlapį su žinomų piliakalnių sąrašu. 1938–1940 Hansas Crome paskelbė išsamų daugelio piliakalnių sąvadą, bandydamas susieti istorinių šaltinių fragmentines žinias su vėlesniais duomenimis. Ne visi piliakalniai buvo pastebėti, iki šiol diskutuotinas kai kurių piliakalnių siejimas su istorinių šaltinių apytikrėmis nuorodomis. Antrojo pasaulinio karo pabaiga, sovietinės kariuomenės įsiveržimas staiga nutraukė piliakalnių tyrimus. Daug nepaskelbtų tyrimų rezultatų žuvo, netekta didelės dalies archeologinių rinkinių. Suniokotame krašte daug piliakalnių apaugo brūzgynais ir liko negyvenamuose plotuose, vėliau jie buvo „atrandami“ iš naujo. SSRS valdymo dešimtmečiais kai kurie piliakalniai buvo visai suniokoti (pvz., Kintų piliakalnis), iš kai kurių šlaitų kastas gruntas (pvz., Pabėtų piliakalnis). Daug piliakalnių rausė lobių ieškotojai; saugomais istoriniais paminklais buvo paskelbti tik kai kurie piliakalniai. Klaipėdos krašte (Karaliaučiaus krašte visai ignoruoti).

L: Preussische Provinzial-Blättern, 1866, S. 528; Käswurm K. Alte Schlossberge und andere Ueberreste von Bauwerken aus der Vorzeit im Pregelgebiete Litauens // Schriften der physikalisch-ökonomischen Gesellschaft. Jhr. XIV. H. 1; Loebell M. Ist Cameniswike als Vorgängerin von Tammow zu betrachten? // Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg. H. 6. Insterburg, 1900; Hollack E. Erläuterungen zur vorgeschichtlichen Übersichtkarte von Ostpreussen. Berlin, 1908; Crome H. Verzeichnis der Wehranlagen Ostpreußens. T. I // Prussia. Bd. 32. I T. Königsberg, 1938; T. p. T. II // Prussia. Bd. 32. II T. Königsberg, 1939; T. p. T.III // Prussia. Bd. 33. 1–2 H. Königsberg, 1939; T. p. T. IV // Prussia. Bd. 34. Königsberg, 1940; Grenz R. Die vor- und frühgeschichtlichen Burgwälle von Ostpreussen. Marburg/Lahn, 1967; Wenskus R. Ausgewählte Aufsätze zum frühen und preußischen Mittelalter. Sigmaringen, 1986; Salemke G. Lagepläne der Wallburganlagen in Ostpreußen // Memel-Ech. 37 F. März 2006 (I).

Erikas Purvinas

Martynas Purvinas

Martin Buddrus

Iliustracija: Greižėnų piliakalnis, Pagėgių apskritis / Iš knygos „Studia Lituanica. Mažoji Lietuνa“, t. I, 1958

Iliustracija: Ziegenbergo piliakalnio (Semba) sutvirtinimo schema, XIX a. pradžia / Iš A. Bachtino ir V. Kurpakoνo knygos „Замки и укрепления немецкого ордена в северной части восточной Пруссии“, 2005

Iliustracija: Girnavos piliakalnio (Semba) sutvirtinimo schema, XIX a. pradžia / Iš A. Bachtino ir V. Kurpakoνo knygos „Замки и укрепления немецкого ордена в северной части восточной Пруссии“, 2005

Iliustracija: Kreivėnų (Vėlaičių) piliakalnis, Pagėgių apskritis, 2001

Iliustracija: Nemerkiemio piliakalnis, iki 1944 / Iš MLEA