tautosaka

tautósaka, žodinė liaudies kūryba. Išlikusi Kanaparijaus žinia (999), kad prūsai susidorojimą su šv. Adalbertu palydėjo daina. Livonijos eiliuotojoje kronikoje ir kitur išlikę ir tikslesnių tautosakinių informacijų. Patarlių rinkinį sudaręs Jokūbas Perkūnas jaunesnysis, Kristupas Sapūnas ir Teofilis Šulcas Lietuvių kalbos gramatikoje išspausdino keletą lietuviškų patarlių ir priežodžių. Frydrichas Pretorijus vyresnysis savo žodyno gale pridėjo 104 lietuviškų priežodžių ir mįslių rinkinėlį (Proverbia quaedem Lituanca), Johannas Arnoldas Brandas, 1674 keliavęs per Mažąją Lietuvą, pateikė pirmą lietuvišką raudos tekstą, gėrimo dainą, lyrinės dainos pradžią ir 7 patarles. 1690 Theodoras Lepneris parašė knygą Der Preusche Littauer… [Prūsų lietuvis], kur pateikė istorinių ir etnografinių žinių apie XVII a. Mažosios Lietuvos gyventojus, jų tautosaką ir papročius. Matas Pretorijus veikale Deliciae Prussica oder Preussische Schaubühne, 1698 [Prūsijos grožybės, arba Prūsijos regykla] pateikė priežodžių. XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje susidomėta patarlių rinkimu. Kalbinėje polemikoje (XVIII a. pradžioje) buvo pabrėžta tautosakos, kaip grynos lietuvių kalbos pavyzdžio, svarba. Reikšmingas tuomet parengtas anoniminis smulkiosios tautosakos rinkinio rankraštis (573 vienetai); Jokūbas Brodovskis 1744 žodyne publikavo daugiau kaip 1100 patarlių ir priežodžių, per 100 mįslių. Pilypas Ruigys savo veikale Betrachtung der litauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften [Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas] be 3 pilnų dainų tekstų įdėjo dar nemaža patarlių, priežodžių, mįslių ir apie 100 retesnių posakių. XVIII a. lietuvių dainos vis dažniau pradėjo rodytis spaudoje. Pvz., Karaliaučiaus universiteto profesorius Johannas Gottliebas Kreuzfeldas 1788 leidinyje Der Preussische Tempel [Prūsų šventyklos] paskelbė 2 vestuvines dainas su vokiškais vertimais. Vilius Šimelpenigis talkino Martynui Liudvikui Rėzai renkant liaudies dainas. Šis pirmasis išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį Dainos, oder Litauische Volkslieder, 1825 Karaliaučiuje. Savo surinktų pasakų paskelbė Kristupas Jurkšaitis rinkinyje Litauische Märchen und Erzählungen, 1898 [Lietuviškos pasakos ir pasakojimai], jo surinktos tautosakos paskelbta J. Basanavičiaus pasakų rinkiniuose ir Lietuvių literatūros draugijos leidinyje Mitteilungen der Liauischen literarischen Gesellschaft. Žymesnieji Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjai ir leidėjai: Peteris Bohlenas, Endrikis Budrius, Eduardas Gisevius, Christianas Bartschas, Vilius Kalvaitis, Ansas Bruožis. Vokiečių mokslininkai t. p. nemažai užrašė ir tyrinėjo lietuvių tautosaką: Georgas Nesselmannas, Augustas Schleicheris, Adalbertas Bezzenbergeris, Augustas Leskienas ir Karlas Brugmannas. Didelį darbą atliko Tilžėje veikusi Litauische Literarische Gesellschaft ir jos leistas leidinys Mitteilungen. E. Gisevius rinko ir spausdino lietuviškas dainas (žurnale Neue Preussische Provinzial-Blätter), parašė straipsnių apie lietuvių liaudies gyvenimą (1838), ragainėnų vestuvių papročius (1843), tilžiškių vestuves (1847) ir kitką. Augustas Kuntze 1884 išleido knygą Bilder aus dem Preussischen Littauen [Prūsų Lietuvos vaizdai]. Augustas Eduardas Preussas 1835 knygoje Preussische Landes- und Volkskunde [Prūsijos kraštotyra ir tautotyra] lietuvių tautai skyrė nemaža vietos. Tietzas laikraštyje Das Ausland (1839) parašė kelis straipsnius Die Litthauer in Ostpreussen [Lietuviai Rytprūsiuose], ten palietė ir tautosaką. Straipsnių apie tautosaką parašė Franzas Tetzneris, žinių pateikė Carlas Capelleris knygoje Kaip senieji lietuvininkai gyveno, 1904. K. Plenzatas savo populiariuose Rytprūsių pasakų leidiniuose Der Wundergarten, 1922 [Stebuklingas sodas] ir Die goldene Brücke [Auksinis tiltas] įdėjo ir lietuviškų pasakų. Lietuvių pasakos Rytprūsių vokiečiams padarė nemažą įtaką. Pasakų tyrinėtojas F. Rankė teigė, kad vokiškų pasakų Mažojoje Lietuvoje turinys skiriasi nuo užrašytų etninėje Vokietijoje, šis skirtingumas galėjo atsirasti tik dėl lietuviškų ir mozūriškų pasakų poveikio. Lietuvininkų tautosakai įtakos padarė ir vokiečiai. Daugiausia tokių skolinių randama mįslėse bei patarlėse. Mažosios Lietuvos tautosakoje randama ne tik nemaža senų lietuviškų žodžių ir jų formų, bet ir skolinių. Vieni germanizmai buvo dažni ir jau seni, gerokai iškreipti bei sulietuvinti (dažniausiai dainose), kiti – reti (dažniausiai pasakojimuose). Gyvendami greta vokiečių lietuvininkai ilgą laiką įstengė išlaikyti savą, lietuvių dvasinės kultūros pobūdį, kuris ryškiausiai matyti jų liaudies kūryboje.

Dar skaitykite: Lietuvininkai (lietuvininkų etninė muzika, lietuvininkų liaudies dainos, lietuvininkų liaudies dainų melodijos, lietuvininkų liaudies dainų rinkiniai), pasakos,patarlės ir priežodžiai.

L: Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. V., 1997; Sauka D. Lietuvių tautosaka. V., 2007; Balys J. Tautosaka Mažojoj Lietuvoj // Aidai; MLEA.

Iliustracija: Mažosios Lietuvos vietovės, iš kurių užrašyta tautosaka, skelbiama „Tautosakos darbų“ III tome (1937), surinko Jurgis (Juras) Banaitis, Jonas (Ansas) Bruožis, Dovas Jagomastas, Elzė Jankutė, Anita Vilmantienė, kiti, spaudai parengė Jonas Balys