Livonijos eiliuotoji kronika

Livònijos eiliúotoji krònika, Eiliúotoji Livònijos krònika (vok. Livlandische Reimchronik), gretutiniu rimu sueiliuotas veikalas vokiečių kalba, pasakojantis apie Livoniją 1143–1290. Apimtis 12 017 eilučių. Ketvirtadalis teksto apie Lietuvą. Autoriumi buvo laikomas Ditlebas von Alupeke, tačiau jau XIX a. tuo suabejota. Autorystė iki šiol nenustatyta. Iš Livonijos eiliuotosios kronikos pateiktų realijų aišku, kad autorius gyvenęs Livonijoje, susipažinęs su Ryga, gerai išmanė karo dalykus. Lietuvius traktuoja kaip lygiaverčius priešus. Mažosios Lietuvos istorijai reikšmingi keli Livonijos eiliuotosios kronikos epizodai: Memellburgo (Klaipėdos) įkūrimas ir sembų karo žygis vandeniu ir sausuma į Klaipėdą. Livonijos eiliuotoji kronika yra pirmasis istorinis šaltinis apie Klaipėdos miesto įkūrimą. Livonijos eiliuotoje kronikoje pasakojama, kaip iš Kuršo atvykusi kariuomenė apsistojo ten, kur į jūrą įteka Nemunas („mymil“; Kuršių marių sąsiauris buvo palaikytas Nemunu). Ten buvo įrengta stovykla. Po to Danės ir vadinamojo Nemuno santakoje pastatytas būstas (vadinamas tai namu, vok. hus, tai – pilimi, vok. burg). Tuo pat metu buvo atgabenta laivais pastiprinimo. Sembų žygiui aprašyti skirta kelis kartus daugiau eilučių – 80. Čia ir poetinio polėkio daugiau. Pasak Livonijos eiliuotosios kronikos, sembai sužinoję, jog Klaipėdoje iškilo tvirtovė su „piktais svečiais“, nutarė vykti ten ir „nepalikti nė vieno“. Pirmiausia 3 žvalgai atjojo prie Klaipėdos. Jų vyresnysis tarė: „Man gaila visų tų krikščionių, kurie ten yra. Jie atrodo akli ir netekę proto, jeigu mano čia būti. Aš džiaugiuosi, kad mūsų kraštas, kuris vadinasi Semba, turi pakankamai drąsių vyrų, mokančių kariauti kaip reikiant. Šitą varnų lizdą reikia kuo greičiau išdraskyti“. Žvalgams grįžus, sembai leidosi į žygį laivais, plaukė jūra ir Kuršių mariomis. Prie Klaipėdos susirinko tiek daug sembų laivų, kad jie sudarė tarsi tiltą per Kuršių marias (mimele). Pilies paimti nepavyko. Sembai žuvusiuosius sudegino pagal savo papročius, o sužeistuosius suguldė į laivus ir nuplaukė. Šioje ištraukoje nesunkiai galima apčiuopti keletą ryškesnių grožinės literatūros elementų: sembų žvalgas vaizdingai kalba apie varnų lizdą, jūra turi nuolatinį epitetą – audringoji (vok. wild). Baltų istorijai, etnografijai reikšmingi yra kovos būdų ir laidotuvių aprašymai bei ginklų išvardijimas. Ypač vertingas sembų žygio laivų konstatavimas. Šio žygio rezultatas – kryžiuočių kerštas ir jų skaudus pralaimėjimas parodytas kitame epizode. Kai kurie vokiečių literatūros tyrėjai pažymėjo, kad ne visada Livonijos eiliuotosios kronikos istorijos medžiaga įgauna reikiamo lygio poetinę formą. Išliko keli ne visai vienodi Livonijos eiliuotosios kronikos nuorašai. Juos spausdinant, tekstai derinti, papildyti. Jų tęsinys – vadinamoji Naujoji Livonijos eiliuotoji kronika (Die jüngere livlandische Reimchronik), Klaipėdos pilies atsiradimo epizodas (pažodžiui į lietuvių kalbą išverstas P. Žadeikio) paskelbtas knygoje Z. Raulinaitis „Lietuvos raiteliai. (2 knyga): Kelias į sostą“. Brooklyn, 1987, p. 282–283.

L: Mackensen L. Zur deutschen Literatur Altlivlands. Würzburg, 1961.

Jurgis Mališauskas