patarlės ir priežodžiai

pãtarlės ir prežodžiai, smulkiosios tautosakos žanras. Patarlės – tradiciniai posakiai, kurių vaizdais vertinama ir apibendrinama žmonių patirtis, diegiamos elgesio normos, patariama, įspėjama, aptariami gamtos ir socialinio gyvenimo dėsningumai. Kiekviena patarlė turi atskirą temą, pvz., žodžiais Paukštyčiai senųjų giesmę giesti pasakoma, kad vaikai paprastai kalba ir elgiasi taip pat, kaip jų tėvai. Posakiu Ant palinkusio karklo visos ožkos lipa primenama, kad nuolankaus būdo žmogaus gerumu dažnai kiti piktnaudžiauja. Patarlė Per pilvą nėr vieškelio pasitelkiama aiškinant, kad niekas nemato, ką žmogus suvalgė, tai ne apdaras, kurį visi stebi ir panašiai. Priežodžiai – posakiai bei frazės apie minimo asmens, daikto ar reiškinio ypatumus, pvz., Galėtų jis/ji pautą po angim paimti – labai gudrus, suktas, Išėjo iš kalbos, kaip ubags iš maldos – sakoma, kai kokiam pasakotojui nutrūksta mintis, ir jis nutyla, Užsigeidė snaigalą paragaut – jis / ji įnoringas, pats nežino, ko nori ir kita. Visos patarlės reiškiamos žodžių junginiais (kaip sakinyje). Dalis priežodžių yra frazeologizmai; derinami su įvairuojančiu veiksniu, jie atlieka vardinės tarinio dalies ar antrinių sakinio dalių paskirtį, pvz., Jis / ji / aš / tu juodų jaučių mindžiotas; Jaunas arklys / jauna merga – dar pirma galva ant pečių. Tradiciniai palyginimai suprantami kaip priežodžiai-frazeologizmai, pvz., Persibando kaip žiema su vasara; Sutinka kaip akmuo su kirviu; Gina kaip pempė vaikus. Mažojoje Lietuvoje patarlėmis ir priežodžiais pradėta domėtis daug anksčiau nei Didžiojoje Lietuvoje, todėl abiejų porūšių tekstai vadinti tik priežodžiais (gal dėl vokiečių kalbos atitikmens Sprichwort įtakos). Mažosios Lietuvos raštų rinkiniuose ir leidiniuose žodis patarlė atsirado, kai jis pradėtas rašyti kartu su žodžiu priežodis S. Daukanto, M. Valančiaus publikacijose. Pirmieji Mažojoje Lietuvoje užrašyti tekstai pateko į J. Bretkūno Postilę (1591), F. Pretorijaus žodyno Clavis Germanico-Lithvana rankraštį (XVII a. pabaiga), P. Ruigio tyrinėjimą Betrachtung der Littauischen Sprache (1745) ir kita. Daugiau kaip 2000 tekstų sukaupta J. Brodovskio žodyno Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum rankraštyje ir jo autoriaus naudotame rankraštiniame patarlių ir priežodžių, frazeologizmų rinkinyje (XVII– XVIII a.). XIX a. daug šios tautosakos pateko į I chrestomatinį tekstų leidinį – A. Šleicherio Litauisches Lesebuch und Glossar (1857). Čia skelbti patarlės ir priežodžiai, kuriuos surinko Šleicheris ir kiti. Mažojoje Lietuvoje, ar paimti iš Brodovskio žodyno ir kitų ankstesnių leidinių bei Didžiosios Lietuvos šaltinių parinkti tekstai. 1910 V. Kalvaitis paskelbė daug patarlių ir priežodžių bei mįslių tikrinių vardų žodyne Lietuwiszkų Wardų Kletele. XIX a. tekstus užrašinėjo ir skelbė Adalbertas Bezzenbergeris, Kristupas Kūmutaitis, Otto Glagau, XX a. – lietuviškų gimnazijų moksleiviai (vadovai J. Užpurvis, S. Šemerys, A. Venclova, P. Drevinis), Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojai, atskiri rinkėjai: A. Vilmantienė, Marta Juškaitė, Jonas Jurgis Gocentas. 1953 Keleivyje Jonas Remeika paskelbė Mažojoje Lietuvoje nugirstų patarlių ir priežodžių, pvz., Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka; Protas išmintį vadžioj; Tas niekam netinka, tik meškom vadžiot. Iki XIX a. į rankraštį ir spausdintus rinkinius patekusius tekstus 1956 paskelbė Jurgis Lebedys knygoje Smulkioji tautosaka XVI–XVII a. Iki šiol išaiškintų Mažosios ir Didžiosios Lietuvos šaltinių tekstai surašyti ir suklasifikuoti, jie sudaro lietuviškų priežodžių kartoteką, naudojamą leidžiant išsamų mokslinį leidinį Lietuvių patarlės ir priežodžiai (5 t.; 1 t., 2000). Mažosios ir Didžiosios Lietuvos duomenys išplečia lietuvių patarlių ir prieždžių visumos vaizdą, byloja apie ilgaamžę tautos kultūros vienovę. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos patarlių ir prieždžių variantai turi bendras pamatines ir įvairuojančias detales. Aiškėja ir regioniniai skirtumai, parodantys svarbesnius Mažosios Lietuvos tarmių, kultūrinės aplinkos, buities, socialinių santykių ypatumus. Lietuvininkai savaip apibūdino baudžiavą (Baudžiava mums privinčiavota kaip marti), atspindėjo savo ir vokiškos kilmės žmonių priešiškumo žymes (Mes, biednieji lietuvininkai, ėdelmonais, kunigais į peklą netilpsim; Lietuvininką už vyžą laiko; Vokiečiai greit bus tokie gudrūs kaip mes). XIX–XX a. išryškėjusios lietuvių tautinio atgimimo idėjos davė peno nutautėjančių lietuvininkų ironizavimui (Iš lietuvininkų išbėgęs, vokiečiams paskui šlubuoja; Bile vy, bile vai, bile tik vokiškai). Savitai reikštos kai kurios moralinės bei estetinės lietuvininkų nuostatos, neturinčios analogų Didžiosios Lietuvos šaltiniuose arba pasikartojančios paribio zonoje bei Didžiosios Lietuvos tyrėjų nuorašuose iš Mažosios Lietuvos publikacijų. Tai pastebėta kalbant apie dovanų ir kyšių vaidmenį (Balvai ir vandenį atgrąžina – dovanos viską pataiso), tingumą, darbštumą (Akmuo stabutis, vanduo neramutis; Tekėk, šuo, tekėk, uodega; Duona ne per vėjus ateit), elgesio kultūros bei žmonių santykių normas (Pirmeng kitus prausęs, nusitrink save patį; Ką matęs, ką girdėjęs, palik neminėjęs; Ką Dievs duost, kišk į žaką; Skola – ne rona). Vaizdingai apibūdintos žmonių silpnybės ir ydos (Svieto baltojo nedaug – gerų žmonių reta; Paskui kekšes kurpes neša, paskui šelmius virves veja – vieniems niekšams pataikaujama, kiti baudžiami). Ypač daug vaizdingų priežodžių: Tekėk, šuo, tekėk uodega – sakoma tinginiui; Man čebutis, tau dyglutis – man gerai, tau blogai; Šilais basą, trakais nuogą vadžios tave – jis tave mylės, bet neves; Balti stalai pataisyti, margi kragai pastatyti – viskas paruošta ir kita). Svarbų vaidmenį lietuvininkų (kaip ir Didžiosios Lietuvos) tekstuose vaidina poetikos puošmenos. Daug čia ironijos (Ateik nuogas, parsineši antyje – aš tau nieko neduosiu; Margi butai, šalti barščiai – iš paviršiaus gražu, viduje betvarkė), metaforų (Juodų jaučių mindžiotas – patyręs daug vargo), metonimijų (Dūma – širdies kūma), hiperbolių (Malks kąsnį veja – godžiai valgo). Svarbi stilistikos priemonė – metro (ritmikos) darna ir rimų tipo sąskambiai (Didžiuojas iš didžio, kaip kiaulė iš migio; kuo turtingas, tuo vaišingas; Kieno dalia – ir jaujos gale; Amas amą ama, o patį amą visi šunys loja; Ko bred, to užbred; Tilžė – pinigų milžė; Per visą amžią subinę gremžė; Klupiniu prie šiupinio) ir kita. Mažosios Lietuvos tekstuose daugiau germanizmų, pvz., Klebono kiauras žakas (maišas), Kas nori šunį kart, tas ir štrikį (virvę) randa, Ponas vargšą lupa, o vargšas ierčiuką (bulvę), Kiekvienas Anselis (Jonelis) suranda savąją Grytelę (Margaritėlę). Šaltinių tekstai rašyti 2 tarmėmis: vakarinių aukštaičių ir vakarinių žemaičių. Pirmąja tarme kalbėjo Rytprūsiuose ir buvusio Klaipėdos krašto rytinėje dalyje gyvenę lietuvininkai. Jų patarlės ir priežodžiai intensyviai rinkti XVIII–XIX a., šia tarme užrašytų tekstų išliko daugiausia. Mažiau užrašyta Klaipėdos krašte vakarinių žemaičių tarme kalbėjusių lietuvininkų patarlių ir priežodžių, nes tik XX a. labiau pradėta domėtis šio regiono tautosaka. Užrašinėtojai fonetikos ypatumus stengėsi perteikti literatūrinės kalbos rašmenimis, pvz., Vėrna rank par vesžem kank, Er elgam kamuolio gals priryt, Er akl vešt rand grūd, Kap mok, tep šok. Vakarinių aukštaičių tarme užrašytų patarlių ir priežodžių fonetika ir morfologija atspindėta gana tiksliai.

L: Smulkioji lietuvių tautosaka. V., 1956; Lietuvių patarlės ir priežodžiai. T. 1. V., 2000.

Kazys Grigas

1926 Lietuvos finansų ministras P. Karvelis lankėsi dvarininko J. Gubbos (vieno iš vokiečių partijų vadų) dvare. Klėtyje jis parodė lietuvišką užrašą: Davė Dievas duonos, duos ir dantis. Nustebusiems svečiams dvarininkas paaiškino, jog senas užrašas jam pasirodęs panašus į lotynų kalbą (ar į sanskritą), todėl jį palikęs.

L: Margumynai // Keleivis. 1955, Nr. 1.

Iliustracija: Iliustracija knygai „Patarlės“, 1990

Iliustracija: iliustracija knygai „Patarlės“, 1990

Iliustracija: Jurgio Lebedžio knygos „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. Priežodžiai, patarlės, mįslės“, antraštinis lapas, 1956

Iliustracija: Teodoro Lepnerio knygos „Der Preusche Littauer“ puslapis su lietuvių priežodžiais, 1744