prūsų etninės žemės

prsų ètninės žẽmės X–XI a. driekėsi nuo Vyslos žemupio iki Nemuno bei jo kairiojo intako Svisločės, o pietuose rėmėsi maždaug į Narevo upę. Dėl XI–XIII a. naikinamųjų karų (iš pradžių su kaimynais rusais ir lenkais, paskui su kryžiuočiais) prūsų gyventojų plotas sumažėjo 2/3. Prūsų etninės žemės XIII a. driekėsi iki Priegliaus ir Nemuno vandenskyros, vakaruose siekė Vyslos žemupį, pietuose apėmė Narevo ir Vyslos dešiniųjų intakų aukštupius, o rytuose – nedidelę dabartinio Šakių rajono dalį, beveik visą dabartinį Vilkaviškio rajoną ir nemažą žemių plotą į rytus nuo Mozūrų ežerų. Iš Kryžiuočių ordino laikų šaltinių matyti, kad vietomis prūsų gyventa (mišriai su pamarėnais) ir kairiajame Vyslos krante; pvz., 1400–1405 Didžiojoje Salavoje gyventa prūsų, lenkų ir kiek vendų – venedų (kašubų). Dancigo apylinkėse prūsai paminėti 1271 bei XIV a. kartu su lenkais. 1224 ir 1234 jie sugriovė Olivą. XIV a. viduryje prūsų naujakurių rasta toli už Vyslos, Tuchelio apylinkėse. Prieš atsikraustant Ordinui prūsai smarkiai veržėsi į Kulmo žemę. Galima spėti, kad priešistoriniais laikais prūsų sodybų buvę ir kairiajame Osos krante. Kairiajame Dravantos krante (Lubavos žemėje) anksčiau neabejotinai gyveno prūsai (pvz., popiežiaus Inocento III 1216 bulėje, patvirtinta, kad prūsų didikas Survabūnas ir jo gentainys padovanoję vyskupui Kristijonui Lubavos žemę). 1240 popiežiaus legatas Wilhelmas Modenietis liudijo Mozūrų kunigaikščio Konrado ir jo sūnaus ginče su Ordinu dėl medžioklės teisių toje srityje. Kunigaikščiai pripažino, kad ši sritis buvo ir yra Prūsos ribose, bet pareiškė, kad jų tėvai ir jie patys ją kalaviju ir skydu įsigijo iš prūsų. XIV a. ten jau gyveno mozūrų kolonistai. Iš rytų prie Lubavos šliejosi Sasnos žemė. Dar prieš Ordino atsikraustymą jos senieji gyventojai buvo mozūrų išnaikinti. Į rytus tęsėsi Galinda, kurią Ordinas rado nebegyvenamą. 1253 Kujavijos ir Lenčicos kunigaikštis Kazimieras iš popiežiaus Inocento IV buvo gavęs Galindos ir visų kitų pagonių žemių, kurias galėtų prijungti, pripažinimą. Šią žemę kartu su Didžiąja Barta 1254 jau turėjo pasigrobę kryžiuočiai. XIII a. Galindos žemė jau buvo labai ištuštėjusi, virtusi retai gyvenama dykra. Anot legendos žynė patarusi galindams kovoti su lenkais be ginklų, dėl to jie buvę sumušti, o sūduviai ir kitos kaimyninės gentys, šitai sužinojusios, įsibrovė į Galindos žemę ir išsivarė į amžiną vergovę moteris, vaikus bei kitus likusius. Šitaip toji žemė po šiai dienai paliko nusiaubta. Neabejotina, kad galindų galybę iš tiesų pakirto nuo XI a. vykusios kovos su lenkais. Galutinis smūgis galindams buvo suduotas iš jotvingių–sūduvių pusės; XIII a. Galinda bent nominaliai turėjo būti laikoma nuo jotvingių priklausoma žeme. Henrykas Lowmianskis ir V. Pašuta manė, kad prie galindų išnaikinimo prisidėjo ir rusai. Prūsų žemės pietryčiai priklausė Sūduvai – didžiausiai iš visų sričių. Sūduvių sodybos XII–XIII a. siekė iki Narevo upės; jų likučiai apie 1283 Ordino buvo iškelti į Sembą Iki XIII a. vidurio lietuvių valdos Prūsoje jau apėmė Skalvos bei Nadruvos žemes. Jau nuo XII a. pabaigos su Lietuva buvo susijusi prūsams artima jotvingių gentis. Sakmėje apie Igorio žygį jotvingiai kartu su lietuviais vadinti Volynės priešais (1209 įvyko jų bendras žygis į Volynę). XIII a. pradžioje, sumažėjus Lietuvos kariniam aktyvumui, jotvingiai kurį laiką veikė savarankiškai, vėliau vėl priklausė nuo Lietuvos. 1243 Prūsos vyskupysčių ribų nustatymo akte Varmės vyskupystės ribos vestos Priegliaus ir Paserijos upėmis nurodant, kad tęsėsi upe į rytus iki pat lietuvių ribų. Tuo metu kryžiuočių dar nenukariautos Sembos vyskupystės ribos šiaurėje vestos sūriąja (Baltijos) jūra ir Nemuno upe, o pietuose – Priegliaus upe rytų link iki lietuvių ribų. Lietuvos teritorija čia dar nelaikyta Nadruva ir Skalva, bet Lietuvai priskirtos jotvingių žemės (prasidėjusios maždaug nuo Vištyčio ežero – Priegliaus ištakų) ir net Galinda.

Pietinės ribos įvairiais amžiais buvo skirtingos. Priešistoriniais laikais šiaurėje galėjo siekti Baltijos jūrą, pietuose – Vyslos aukštupį, vakaruose – Oderį. Remiantis archeologiniai, rašytiniais, kalbiniais bei kitais duomenimis, manoma, kad XII–XIII a. buvo per 12 žemių: 1) Pamedė (vok. Pomesanien) tarp Vyslos, Osos ir Nogatos upių; 2) Pagudė (vok. Pogessanien) į šiaurės rytus nuo Pamedės, tęsėsi iki Serijos upės; 3) Varmė (vok. Ermland, Warmien) į šiaurę nuo Pagudės, vakaruose ribojosi su Aismarėmis; 4) Notanga (vok. Notangen) šiaurėje siekė Aismares, tęsėsi į pietus nuo Priegliaus upės, vakaruose ribojosi su Varme; 5) Semba (vok. Samland, Semland) – šios žemės vakarinis kraštas ribojosi su Baltijos jūra, pietuose riba ėjo palei Priegliaus upę; 6) Nadruva (vok. Nadrauen) tęsėsi nuo Kuršių marių į rytus iki Geldapės pietuose, šiaurėje iki Osos, Gilijos upių; ten gyveno nemažai lietuvių, geriausiai tai atspindi vietovardžiai; 7) Skalva (vok. Schalauen) – tai šiauriausias Prūsos pakraštys Nemuno žemupio srityje, šiaurėje ribojosi su Žemaitija, pietuose – su Nadruva, vakaruose – su Kuršių mariomis; ten t. p. gyveno nemažai lietuvių, geriausiai tai atspindi vietovardžių kalbiniai elementai; 8) Barta (vok. Barten) apėmė Alnos žemupio upyno dešiniųjų intakų žemę, šieurės rytuose ribojosi su Nadruva, buvo į pietryčius nuo Notangos; 9) Galinda (vok. Galinden) tarp Geldapės ir Narevo upių, šiaurėje ribojosi su Barta, rytuose – su Sūduva, pietuose – su Mazovija; 10) Sasna (vok. Sassen) – šiaurėje ribojosi su Varme ir Barta (ar su Pagude), rytuose – su Galinda, pietuose – su Mazovija; 11) Liubavas (vok. Lobau) – šiaurėje siena ėjo palei Osos upę, rytuose ribojosi su Sasna, pietuose – su Mazovija; 12) Kulmas (vok. Kulmerland) šiaurėje ribojosi su Pamede, rytuose – su Liubavos žeme, pietuose riba buvo Dravanta, pietvakariuose ir vakaruose – Vysla. Visa Prūsos teritorija XII–XIII a. ribojosi šiaurėje su Žemaitija, rytuose – su Lietuva, pietuose – su Mazovija, vakaruose – su Pomeranija (Pamariu).

Dar skaitykite prūsai.

L: Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958; Gelžinis M. Mūsų gimtinė – Mažoji Lietuva. V., 1996; Gimbutienė M. Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros apžvalga // Mažoji Lietuva. I. New York, 1958; Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1968. T. IV; LE; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Okulicz-Kozaryn Ł. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989; Užmirštieji prūsai. V., 1999; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989.

Iliustracija: Sidabrinė prūsų segė iš Vėluvos kapinyno, XIV–XV a. / Iš Gerhardo Lepos rinkinio

Iliustracija: Sidabrinė prūsų sagtis iš Vėluvos kapinyno, XIV–XV a. / Iš Gerhardo Lepos rinkinio

Iliustracija: Prūsės papuošalai iš Bartos kapinyno XIII– XV a. / Iš Romo Batūros rinkinio