Pamarys

Pamarỹs, Pomeranija (vok. Pommern, lenk. Pomorze). Iki tautų didžiojo kraustymosi vakarinėje dalyje gyventa svebų, rytinėje – burgundų. V–VI a. kairiajame Vyslos krante įsikūrė vakariniai slavai (košubai), iki Oderio upės vadinti bendru pamarėnų vardu. XII a. nuo Pamario atsiskyrė jo rytinė dalis Pamarėlis. 1140 įkurta pirmoji Pamarėlio vyskupija; susidarius vokiškai bažnytinei organizacijai krašte prasidėjo germanizacija. XIII a. kraštą pradėjo kolonizuoti ūkininkai iš Westfalijos, Fryzijos, Braunschweigo. Pamarėnai bendravo su kaimynais prūsais. 1241 į Pamarį įsiveržus Kryžiuočių ordinui Pamario kunigaikštis Sventopelkas ieškojo sąjungininkų tarp prūsų. Jo kvietimas jėga išmesti iš Prūsijos Teutonų ordino brolius ir kitus krikščionis sulaukė prūsų pritarimo. Per 1242–1249 prūsų sukilimą kryžiuočių valdžia Notangoje, Bartoje, Pagudėje, Varmėje buvo nuversta, bet 1243 Sventopelkas sudarė paliaubas su kryžiuočiais ir paliko prūsus kariauti vienus. 1720 Pamarys prijungtas prie Prūsijos karalystės, o po Vienos kongreso (1815) prijungtas ir Pamarėlis. Dar XVIII a. krašte įkurdinta daug zalcburgiečių. XIX a. kraštas galutinai suvokietėjo, lenkų pasienyje buvo likę keletas tūkstančių košubų. Po Antrojo pasaulinio karo Potsdamo konferencijos nutarimu beveik visas Pamarys iki Oderio pavestas valdyti Lenkijai.

L: Lietuvių karas su kryžiuočiais. V., 1964; LE; MLEA.