zalcburgiečiai

zalcburgiẽčiai, (vok. Salzburger), Austrijos imperijos Zalcburgo žemės gyventojai austrai, po 1709–1711 didžiojo maro ir bado, per Didžiąją vokiškąją kolonizaciją apsigyvenę Mažojoje Lietuvoje. Kalba – vokiečių kalbos austrų tarmė, tikyba – evangelikai. Zalcburgo žemėje, Šveicarijoje, Pfalco ir kituose kraštuose XVIII a. pradžioje vykstančios religinės kovos (katalikai persekiojo evangelikus liuteronus, reformatus ir menonitus) vertė Zalcburgo žemės gyventojus vykti į protestantiškas šalis. Persikėlimą skatino ir dažni nederliai tankiai gyvenamame Alpių regione. Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I ediktų ir patentų raginami zalcburgiečiai 1732 pradėjo apsigyventi Prūsijoje, ypač gausiai – Mažojoje Lietuvoje. Tuomet išmirusių nuo maro lietuvininkų ūkiuose jau gyveno vokiečių kolonistai, o naujų sodybų buvo nedaug. Dėl to zalcburgiečiai iš pradžių apsigyvendavo palapinėse, o žiemai buvo perkeliami į lietuvininkų gyvenamuosius namus, vadinamuosius Winter Qartieren. Lietuvininkai buvo įpareigoti juos maitinti. Įsruties apskrityje tuomet buvo 4897, Ragainės – 2011, Tilžės – 1789, iš viso 8697 lietuviakalbių valstybinių valstiečių (laukininkų) šeimos. Kai kuriose jų apsigyveno po 3–5 zalcburgiečių šeimas. Kadangi trūko gyvenamųjų būstų, lietuvininkus imta prievarta iškeldinti iš jų ūkių. To teisinis pagrindas – 1732 VII 13 Prūsijos karaliaus įsakas dėl visų valstybinių baudžiauninkų ūkių būklės patikrinimo: Blogus lietuvių ūkininkus varykite iš ūkių, o jų vietoje apgyvendinkite zalcburgiečius. Iškeltuosius valstiečius panaudokite darbui daržuose ir kaimuose kaip tarnus arba išdalykite kilmingiesiems, kurie pageidaus įsigyti šeimynyškių; bet būtina sekti, kad jie nepaspruktų arba neišsikraustytų į kitą kraštą. 1733 V 7 patentu Prūsijos karalius garantavo zalcburgiečiams, kad jie lietuvininkų sodybose liks amžinai. Domenų (valdovo) žemėje valstiečių ūkius iki 1734 imtinai gavo apie 600 zalcburgiečių šeimų: apie 200 šeimų apsigyveno naujai pastatytose sodybose, dar apie 200 – iškeldintų lietuvininkų ūkiuose, apie 100 – išmirusių nuo maro arba pabėgusių lietuvininkų ūkiuose, dar apie 100 šeimų įsikūrė į dykvietes iškeltų lietuvininkų baudžiauninkų sodybose. Iš viso lietuvininkų ūkiuose apsigyveno apie 400 zalcburgiečių šeimų, be to, dar apsigyveno 267 trobelninkų (grytelninkų) šeimos. Tuomet iš viso buvo 867 zalcburgiečių šeimos (apie 5400 žmonių). Kad zalcburgiečiai ir kiti kolonistai nelietuvėtų, Prūsijos karalius Karaliaučiaus karo ir domenų rūmams įsakė: būtina juos kiek galima apgyvendinti tam tikruose distriktuose ir kaimuose, neišskirstyti, kad jie galėtų geriau vienas kitam pagalbos ranką ištiesti. Zalcburgiečiai ir patys reikalavo apgyvendinti juos atskiruose kaimuose, grupėmis. Valstybė kolonistams teikė įvairių privilegijų, atleido nuo lažo, ilgainiui jie tapo žemės savininkai. Nedidelę dalį zalcburgiečių kolonistų savo valdose Norkyčiuose ir kitur apgyvendino stambiausias Mažosios Lietuvos žemvaldys, Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I patarėjas kunigaikštis, feldmaršalas Leopoldas Anhaltas von Dessau. Zalcburgiečių kolonijos centras buvo Gumbinė (Lietuvos departamento centras), šveicarų kolonijos – Jučiai. 1735 Prūsijos vyriausybė parengė projektą vienu ūbu sumažinti lietuvininkų sklypus ir iš to sudaryti žemės fondą zalcburgiečiams, tačiau jis nebuvo iki galo įgyvendintas. Vietiniams gyventojams uždrausta imti tuščius žemės sklypus. Visiškai įsikūrus zalcburgiečiams 1732–1736 Didžioji vokiečių kolonizacija iš esmės buvo baigta (vėliau, iki XVIII a. vidurio, kolonistų atsikėlė nedaug). Tačiau Prūsijos valdovo patentai kviečiamiesiems nesiliovė, buvo pabrėžiama, kad kraštas dar nėra pakankamai kolonizuotas. 1738 Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I rašė: ...aš seniai sakiau – lietuviai nereikalingi. Dėl to būtų geriausia, jei Jūs [Gumbinės karo ir domenų rūmų vadovas Adamas Ludwigas Blümenthalis] šiuos žmones, ypač Romos katalikų tikėjimo, iškeldintumėte ir apgyvendintumėte šalies viduje, o į jų vietą šiose pasienio [su Didžiąja Lietuva ir Lenkija] vietovėse įkurdintumėte gerus valstiečius vokiečius protestantus, kurie nepabėgs. 1732–1734 į senąją Prūsiją persikėlė 13 944 zalcburgiečiai, bet dėl atšiauresnio nei Alpių klimato, ligų ir kitų priežasčių dalis jų išmirė, liko 11 989: 1854 įsikūrė Rytų Prūsijos departamento valsčiuose, bajorų dvaruose ir miestuose, kiti (10 135) – Mažosios Lietuvos 4 lietuviškiausiose apskrityse (Įsruties, Ragainės, Tilžės ir Klaipėdos; jos sudarė Lietuvos provinciją), daugiausia Gumbinėje ir jos apylinkėse, t. p. Geldapės, Įsruties, Tilžės apylinkėse, palei Nemuną. 1734 duomenimis, Įsruties apskrityje apsigyveno 7742, Ragainės – 2038, Tilžės – 479, Klaipėdos – 176 (Klaipėdoje 158) zalcburgiečiai. Lietuvos provincijos kaimuose įsikūrė 9076, miestuose – tik 1059 zalcburgiečiai. Pagal 1736 valstiečių sąrašus iš 3723 visų kolonistų ūkių zalcburgiečiams priklausė 766 (apie 3800 žmonių). Iš 9076 zalcburgiečių tik 41,9% tebuvo gavę valstiečių (daugiausia pašalintų nuo žemės lietuvių) ūkius (lietuvininkų ūkiuose apsigyveno apie 400 zalcburgiečių šeimų). 1743 iš Stalupėnų į Tolminkiemį atvykęs kunigauti Kristijonas Donelaitis buvo paskutiniųjų zalcburgiečių (juos vadino zalcbergeriais) įkurdinimo ir lietuvininkų iškeldinimo iš jų ūkių liudininkas. 1744 duomenimis, Lietuvos provincijoje gyveno 10 410 zalcburgiečių: 9096 valsčiuose, 154 junkerių dvaruose, 1160 miestuose. Maža dalis zalcburgiečių apsigyveno Didžiojoje Lietuvoje – Sūduvoje, čia jie buvo vadinami zambrais. Viename Mažosios Lietuvos kaime vidutiniškai buvo 3 zalcburgiečių ūkiai. Nuo XVIII a. vidurio kolonistai jau gyveno ištisiniais kaimais – tokios gyvenvietės vadintos zalcburgiečių kaimais. Ilgainiui dalis zalcburgiečių, kaip ir kitų kolonistų, išsikraustė į kitus kraštus. Zalcburgiečių kolonija, palyginti su kitomis vokiečių kolonijomis, buvo didžiausia, patvariausia, ūkiškai ir politiškai stipriausia. Zalcburgiečių ir kitų vokiečių kolonizacija buvo vienas svarbiausių lietuvių asimiliacijos (ypač nuo XIX a.) veiksnių.

L: Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. K., 1935; Salzburgiečiai Maž. ir Didž. Lietuvoj // Lietuvos pajūris. 1986, nr. 59; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. V., 2001; Göcking G. Der vollkommene Emigrationsgeschichte der Salzburger, Teil 1–2. Frankfurt–Leipzig, 1785; Baczko L. Handbuch der Geschichte, Erdbeschreibung und Statistik Preussens, Teil. 2. Königsberg–Leipzig, 1803; Beheim-Schwarzbach M. Colonisatorisches aus Ostrpeußen. Ploetz, 1863; Schmoller G. Die Verwaltung Ostpreussens unter Friedrich Wilhelm I. // Historische Zeitschrift, Bd. 30. München, 1873; Beheim-Schwarzbach M. Hohenzollernsche Kolonisationen. Leipzig, 1874; Beheim-Schwarzbach M. Friedrich Wilhelms I. Colonisationswerk in Lithauen. Königsberg, 1879; Schmoller G. Umrisse und Untersuchungen zur Verfassungs-Verwaltungs- und Wirtschaftsgeschichte im 17. und 18. Jahrhunderts. Leipzig, 1898; Skalweit A. Die ostpreussische Domänenverwaltung unter Friedrich Wilhelm I. und das Retablissement Litauens. Leipzig, 1906; Harmjanz H. Volskunde und Siedlungsgeschichte Altpreussens // Neue deutsche Forschungen, Bd. 9. Berlin, 1936; Natau O. Mundart und Siedlung im nordöstlichen Ostpreussen // Schriften der Albertus-Universität. Königsberg–Berlin, Bd. 4. 1937; Terveen F. Gesamstaat und Retablissement. Der Wiederaufbau des nördlichen Ostpreussen unter Friedrich Wilhelm I. 1714–1740. Göttingen, 1954; Восточная Пруссия... Калининград, 1996; Frank-Dieter W. Geschichte und Seßhaftmachung der Salzburger in Ostpreußen // Heimatbrief Gumbinnen, Nr. 92, 98.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Zalcburgiečiai meldžiasi pasiekę Prūsijos sieną, medžio raižinys pagal Prūsijos karališkųjų rūmų tapytojo Adolfo von Manzelio paveikslą, apie 1732 / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1986, Nr. 59

Iliustracija: Zalcburgiečiai kuriasi prie Gumbinės, XVIII a. raižinys / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1983, Nr. 21

Iliustracija: Lenkviečių bažnyčia – seniausia zalcburgiečių bažnyčia Mažojoje Lietuvoje, joje dar buvo saugomas iš Austrijos atvežtas žalvarinis krikšto indas, prie bažnyčios varpinė, iki 1944 / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1984, Nr. 20

Iliustracija: Zalcburgiečių bažnyčios Gumbinėje altorius, 1990 / Iš MLEA

Iliustracija: Gumbinės bažnyčia, 1995 / Iš MLEA