junkeriai

jùnkeriai, vokiečių žemvaldžių bajorų aukščiausiasis sluoksnis. Susidarė per vokiečių kolonizaciją žemėse į rytus nuo Elbės. Prūsijoje junkerių pirmiausia atsirado XV a. tarp kryžiuočių riterių po karų su Lietuva ir Lenkija. Didžiausias valdas turėjo Notangoje. Pvz., Girdava ir Nordenburgas priklausė įtakingų junkerių Schliebenų dinastijai. Nuo XV a. junkeriai sudarė stambiąją dvarininkiją, Prūsijos administracinį ir karinį elitą. Krašto valdovų privilegijomis įgijo visišką jurisdikciją savo kaimiečiams (Mažojoje Lietuvoje – laukininkams). Jų galią XVIII a. I pusėje, per didžiąją vokiečių kolonizaciją Mažojoje Lietuvoje, truputį apribojo Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas I. Tačiau jo svainis kunigaikštis, generolas feldmaršalas Leopoldas von Anhalt-Dessau Narkyčiuose ir kitur įsigijo ištisą dvarų kompleksą; dėl to jis buvo vadinamas Lietuvos karaliumi, dalyvavo kolonizuojant Mažąją Lietuvą vokiečiais. Krašto šiaurėje žemės buvo ne tokios derlingos, todėl junkerių čia buvo mažai. Be to, didžioji Mažosios Lietuvos dalis buvo valdovo domenas. Per Steino ir Hardenbergo reformas XIX a. pradžioje junkerių socialinė padėtis buvo įtvirtinta, o žemėvalda padidėjo. Junkerių įtaka ir galia Prūsijoje išliko 1871 susikūrus Vokietijos imperijai. Jų interesams atstovavo Vokietijos konservatorių partija (įkurta 1876). Junkeriai buvo Prūsijos militarizmo, absoliutizmo, didžiavokiško šovinizmo atrama. XX a. vokiečių ostforšeriai (pvz., W. Görlitzas, F. Henningas, W. Kuhnas ir kiti) neteisūs teigdami, kad Prūsijoje nebuvo junkerių latifundijų, o tik įprastiniai dvarai, todėl junkerija nesudariusi ūkiškai stipraus luomo. Iš tikrųjų junkerių ūkinė ir politinė galia buvo reikšminga: Rytprūsiuose miestų ir įtakingų miestelėnų buvo mažai, jų poveikis krašto raidai ne visada buvo ryškus. Junkerių ryšiai su įtakingomis konservatyviomis finansų ir pramonės grupuotėmis buvo viena Weimaro respublikos žlugimo (1933) ir nacionalsocializmo įsigalėjimo priežasčių.

Algirdas Matulevičius