Sūduva

Sūduvà, šiaurinės jotvingių genties sūduvių (iš jotvingių išsiskyrė apie 900–750 m. prieš Kristų) gyventa teritorija, apėmusi Šešupės aukštupio ir vidurupio baseiną. Sūduva turėjo natūralią šiaurinę sieną – Nemuną (čia ribojosi su Žemaitija ir likusia Lietuva), vakarinė riba ėjo Bebro ir Leko upėmis, o nuo čia beveik statmenai traukėsi į šiaurę link Geldapės ir Vištyčio ežerų (ten ribojosi su Galinda ir Nadruva), pietinė riba galėjo siekti Nauros (Narevo) upę. Klaudijus Ptolemėjas veikale Geografija pirmą kartą paminėjo Sarmatijos šiaurėje tarp kitų genčių gyvenančius sudinus (Sudini). 1240 sudarytoje Liber Census Daniae [Danijos mokesčių knyga] tarp kitų prūsų sričių paminėta Zudua ir jai priklausanti Silonis. 1285 vokiečių privilegijose įrašytas Sūduvos lotyniškas pavadinimas – Sudowite, Sodowiti, Sodowithe. Istoriniuose šaltiniuose minimos Sūduvos žemės Meruniske (Mermiske; Merūniškiai), Pokime, Krasine, Selien, Kirsau. Su sūduvių vado Skomanto vardu siejami vietovardžiai Skomanto ežeras, Skomantų kaimas; išlikę prūsiškų pavardžių – Ankudavičius (Ankad), Komotas, Vadulas, Nebėstas ir kitų. XIII a. pabaigoje–XIV a. dėl karų su Kryžiuočių ordinu Sūduva neteko daugumos gyventojų. Jų išliko abiejuose Nemuno krantuose išsidėsčiusiuose Nemunaičio, Alytaus, Birštono, Punios valsčiuose. Tai rodo sūduviški vietovardžiai (Seirijai, Preiviškės, Leipalingis). Pagal 1422 Melno taiką rytinė Sūduvos dalis atiteko Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vakarinė liko Ordino valdžioje; čia klostėsi Mažosios Lietuvos ir Mozūrijos kraštai. Pasibaigus karams daugėjo gyventojų, vyko vidinė kolonizacija, kūrėsi atvykėliai.

Dar skaitykite Dainava.

Edvardas Gudavičius

MLEA

Iliustracija: Piliakalnis Tirklo Sūduvoje, 1996