Skomantas

Skómantas, Scumandus, Skomant, Scomond, Skumant, XIII a. gyvenęs sūduvių kunigaikštis, karo vadas. Petras Dusburgietis XIV a. vadino Skomantą sūduvių vyresniuoju, galva (lot. capitaneus Sudowitarum), Kresmenos valsčiaus viršininku ir sakė jį buvus galingą ir turtingą. Skomantas buvo kilęs iš pietų Sūduvos. Kronikoje minėta jo pilis prie Skomantų ežero. Ipatijaus kronikoje Skomantas vadintas piktu kariautoju. Jis ėjo ir vyriausiojo aukotojo – žynio pareigas. Jis su sūduviais dalyvavo Didžiajame prūsų sukilime. Prie Unguros Skomantas sumušė Kryžiuočių ordino kariuomenę, vėliau dalyvavo notangų Valevonos, nadruvių Vėluvos ir kitų pilių apgultyse. Skomantas pirmą kartą paminėtas 1262 žygio į Kulmo žemę metu, kai su Divanu ir Linkės kariais nusiaubė Ordino žemes. 1272–1273 Skomantas prūsams vėl padėjo nusiaubti Kulmą. Ilgai bandė atsilaikyti prieš Ordino puolimus, paskutinis jo žygis į Kulmą vyko 1277 po Didžiojo prūsų sukilimo numalšinimo. Paskutinis didelis susirėmimas su Ordino kariuomene vyko 1280–1281. Tada kryžiuočiai sudegino Skomanto pilį, bet grįždami atgal pasiklydo, sūduviai išsklaidė ir sunaikino Ordino karius. Tuomet į nelaisvę paimtas riteris Ludwickas von Liebenzellis, tačiau būdamas garbingas karys Skomantas paleido riterį į laisvę. 1281 ir 1283 į pagalbą Skomantui atėjo Traidenio vadovaujama lietuvių kariuomenė ir nusiaubė didelę dalį kryžiuočių valdytos teritorijos. Skomantas buvo laikinai pasitraukęs į Rusią, tačiau ilgėdamasis savo krašto grįžo. Vėliau su sūduvių vadais Kantgirdu, Gedetu ir kitais pasidavė Ordinui ir kartu su savo šeima bei 1500 žmonių apsikrikštijo (lot. cum omni domo et familia). 1284 Ordinas gausiai apdovanojo Skomantą žemėmis Prūsos gilumoje (Sūduva buvo nuniokota).

L: Matusas J. Senovės prūsų žemės nukariavimas. K., 1940; Jasas R. Didysis prūsų sukilimas. V., 1959; Lietuvių kovos su kryžiuočiais. V., 1964; Anysas M. Senprūsių laisvės kovos. Čikaga, 1968; Okulicz-Kozaryn Ł. Dzieje Prusów. Wrocław, 1997.

LE

MLEA