notangai

notángai (lot. Natangi, Nattangi, Natangenses, vok. Natangin, Natanger), prūsų gentis, gyvenusi Notangoje. Jų kilmė sietina su ankstyvojo geležies amžiaus Vakarų baltų pilkapių kultūros Sembos–Notangos grupe, kuri I–IV a. transformavosi į aisčių (prūsų) plokštinių kapinynų kultūrą ir nuo VI a. išplito iki Vyslos. Reikšmingesnių skirtumų lyginant su kaimyninėmis sembų ir varmių gentimis notangų kultūroje nepastebėta. Rašytiniuose šaltiniuose notangai minėti nuo XIII a. vidurio, kai Kryžiuočių ordinas pradėjo Prūsos nukariavimą. Įveikę pamedėnus ir pagudėnus, 1238 vasarą kryžiuočiai pradėjo kovą prieš varmių, notangų ir bartų konfederaciją. Jos pralaimėjimas 1240 kovoje dėl Balgos pilies privertė notangus pripažinti Ordino valdžią. 1242–1249 notangai dalyvavo Pirmajame prūsų sukilime, kuriam pralaimėjus jų atstovai Christburgo taikos sutartimi vėl pripažino Ordino valdžią ir įsipareigojo Notangoje pastatyti 3 bažnyčias, tačiau galutinai didžiosios notangų dalies pasipriešinimą kryžiuočiams pavyko palaužti tik 1252, o su nepaklusniais notangų likučiais kovos tęsėsi ir 1256. Prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimui (1260), notangai vėl sukilo. Jų vadas Herkus Mantas dažnai laikytas viso sukilimo vadu. Tik 1273, jam žuvus, notangai galutinai pasidavė kryžiuočiams. 1295 notangai pasiųsti į žygį prieš Didžiąją Lietuvą (nuo Gardino iki Junigedos), pasibaigusį pralaimėjimu (žuvo 4 iš 5 žygiui vadovavę Ordino riteriai). Tais pačiais metais notangai (vad. Sabinas) paskutinį kartą sukilo prieš Ordino valdžią, tačiau sukilimas greitai numalšintas. Vėliau notangai vėl naudoti Ordino žygiams prieš Didžiąją Lietuvą (1296, 1306, 1311, 1313, 1314, 1317, 1324 ir kt.), patyrė atsakomuosius lietuvių antpuolius (1299, 1300, 1311). Henryko Łowmiańskio manymu, XIII a. Notangoje galėjo gyventi apie 16 500 žmonių. 1392 Brandenburgo komtūrijoje (sudarytoje Notangos pagrindu) gyveno 1148 prūsų šeimos, besinaudojusios prūsiškąja teise ir tiesiogiai priklausiusios Ordinui, bei kitiems žemvaldžiams priklausiusių 450 prūsų šeimų. Notangai kalbėjo savita prūsų kalbos tarme, apie kurią į sembų tarmę išversto pirmojo prūsiško katekizmo (1545) pratarmėje pasakyta: nors prūsai Notangoje kai kuriuos „Tėve mūsų“ žodžius sutrumpina ir kitaip ištaria, bet tai yra ne koks nors žodžių skirtingumas, o vien tas, kad jie kai kuriuos skiemenis kontrahuoja arba sutraukia ir turi tik šiek tiek kitokį tarimą, kurį tačiau visi kiti lengvai gali suprasti. II katekizmo (1575) pratarmėje dar pridurta, kad kai kurie jo žodžiai gali būti neįprasti ypač Notangoje, kur dėl įvairių ilgamečių karų liaudis varinėta bei kilnota, ir nuo to pati jų kalba iš dalies pakitusi bei sumišusi. XVI–XVII a. dalis notangų buvo sulietuvėję ir kai kuriose bažnyčiose sakyti lietuviški pamokslai, vėliau notangai suvokietėjo.

L: Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Łowmiański H. Studja nad początkami społeczęstwa i państwa litewskiego. Wilno, 1931–32, t. 1–2; Okulicz J. Pradzieje ziem pruskich od późnego paleolitu do VII w. n. e. Wrocław etc., 1973; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. V., 1985; Prūsų kalbos paminklai. V., 1981; Salys A. Baltų kalbos, tautos bei kiltys. V., 1995; Užmirštieji prūsai. V., 1999.

Tomas Baranauskas

Iliustracija: Lietuvio legendinė kova su tariamuoju notangu / Iš Horsto Schulzo knygos „Sagen und Schwänke aus Natangen“, 1992