aisčiai

áisčiai. Pagal paplitusią nuomonę, antikos literatūroje ir ankstyvųjų vidurinių amžių šaltiniuose taip tikriausiai buvo vadinamos prūsų gentys: Aestiorum gentes Tacito veikale Germania, apie 98 po Kr.; H(a)estis Theodoricus rex Cassiodoro veikale Variae, apie 523–526 [Įvairenybės]; Aestoram natio Iordano veikale De Getarum sive Gothorum origine et rebus gestis, VI a. [Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją]; Aisti Einhardo veikale Vita Caroli Magni, apie 830 [Karolio Didžiojo gyvenimas]; Éstum Wulfstano, apie 890 keliavusio į Prūsą, Truso apylinkes, užrašytuose laidojimo paročiuose (Wulfstano intarpas paskelbtas Pauliaus Orozijaus veikalo Historiae adversum paganos / Istorijos knygos pagonims, 4–5 a., vertime į anglų kalbą, 890–893). Manyta, kad vėliau aisčių vardas perkeltas toliau į šiaurę gyvenusiems estams. Pats aisčių vardas aiškintas įvairiai: sietas ir su gotų aistan – gerbti (Müllenhoff, 1887), ir su vokiečių žemaičių êste – jauja (Much, 1920); lygintas su lotynų aestuarium – išdžiūstanti jūros įlanka (Stichtenoth, 1955), ir su latvių īsts – tikras, īstnieki – kraujo giminaičiai (Būga, 1924); kildintas iš upių vardų *Avistā → *Aisto- (Gāters, 1954), Aistà (Basanavičius, 1893, Kuzavinis, 1966). Įmanoma ir tiksliau apibrėžti aisčių etninę tapatybę bei nustatyti vardo kilmę. Iš Wulfstano paminėtų vardų Truso, lietuvių Drūsuo (vokiškai Drausen-see), Ilfing (Elbing) matyti, kad jis lankėsi prūsų Pagudės srityje. Etnonimo áisčiai kilmę aiškinti pradėtina nuo seniausios paliudytos lyties Tacito Aestiorum genties, gyvenančios Baltijos pajūryje. Pavadinime galima įžiūrėti vandenvardinės kilmės šaknį aesti- < *aist– (< *ais- su formantu -t-) < indoeuropiečių *ois-/ *eis- – smarkiai judėti, skubėti, tekėti. Iš tos senosios šaknies kildintinas: lietuvių ais-l-us – eislus, eisenà (: eiti), senąja islandų eisa – pirmyn pulti, lėkti; ir vandenvardžiai: lietuvių Asė (Veiviržo dešinysis intakas), Aisetà (Kiaunės ežero intakas), Asetas (ežeras prie Labanoro), prūsų Ayssen – Semboje, norvegų Eisa < *Aisa ir Eisand < *Aisant- – Norvegijoje, italų Jsonzo < *Aesontius < *Aisont- – Adrijos jūros intakas. Ir su -t- formantu, lietuvių Ais-t-à – Širvintos dešinysis intakas Plg. dar Tacito laikų lotynišką aestuatium – upės žiotys, upės lankos, in aestuario Tamesae – „Tamesos upės žiotyse“, aestus – didelė banga, jūros potvynis ir atoslūgis. Tad Tacito minimos Aestiorum gentes, gyvenančios prie Aismarių, Vyslos deltoje, sietinos su paminėtais vandenvardžiais. K. Būgos rekonstruota lytis aisčiai irgi yra vandenvardinės kilmės. Aisčiais K. Būga iš pradžių vadino tik Vyslos deltos gyventojus prūsus (pamedėnus ir pagudėnus), vėliau jiems priskyrė visus prūsus, lietuvius, latvius, žiemgalius ir sėlius bei kuršius, taigi visas baltų tautas. G. Nesselmanno siūlymu visos šios gentys ir tautos vadinamos baltais.

L: Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1961. T. III, p. 122–124; Frenkelis E. Baltų kalbos. V., 1969, p. 25–26; Топоров B. H. Прусский язык. Словарь А. Д. M., 1975, c. 65–66; Kabelka J. Baltų filologijos įvadas. V., 1982, p. 21–27; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. I, V., 1984, p. 140, 276–279; Karaliūnas S. Aisčiai ir jų vardas (Kritiška lingvistinių tyrimų apžvalga) // Mokslas ir Lietuva. V, 1991, nr. 2, p. 4–12; Skardžius P. Aisčiai // LE, T. I, p. 58–59; Puzinas J. Aisčiai // Aidai. 1948, nr. 12.

Simas Karaliūnas

Vilius Pėteraitis