Henryk Łowmianski

Łowmiański Henryk (Henrikas Lovmianskis) 1898 VIII 22Daugudžiuose (Ukmergės aps.) 1984 IX 4Poznanėje, lenkų istorikas. Lenkijos mokslų akademijos akademikas (1938). 1923 baigė Vilniaus universitetą. 1934–1939 Vilniaus, nuo 1945 Poznanės universitetų profesorius. Tyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, lenkų bei kitų slavų, prūsų bei kitų baltų etnosų, tautų ir valstybių susidarymą. Parašė darbų apie prūsus: Prusy pogańskie [Pagoniškieji prūsai, rinkinyje Rytprūsių istorija – Dzejie Prus Wschodnich, 1934], Stosunki polsko-pruskie za pierwszych Piastow [Lenkų ir prūsų santykiai valdant pirmiesiems Piastams, 1950], Agresja zakonu krszyzackiego na Litwę w wiekach XIII–XIV [Kryžiuočių ordino agresija Lietuvoje XIII–XIV amžiuje, 1954]. Łowmiańskis redagavo Historia Polski [Lenkijos istorija, 1957], Początki Polski [Lenkijos ištakos, T. I–VI, 1964–1985], kur pateikta daug žinių apie Prūsiją ir Mažąją Lietuvą. Svarbiausiame veikale Studia nad dziejami Wielkiego Księstwa Litewskiego, 1983 (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrinėjimų studija), remdamasis vokiečių kronikomis ir literatūrа, gausiai pateikė žinių iš XIII a. lietuvių, prūsų bei kitų baltų istorijos, geografijos, visuomenės sanklodos, apibūdino teritorinį suskirstymą (į kaimus, laukus, valsčius, žemes), gentinius santykius, genčių teritorijų apgyvendinimą, jų ribas. Łowmiańskis labiau pritarė ne M. Toeppeno ir A. Bezzenbergerio, o P. Kargės, G. Heinrich-Mortensen ir H. Mortenseno nuostatai, kad nadruviai, sūduviai (vakarų jotvingiai) ir skalviai priklausė prūsų, o ne lietuvių etnosui, kad gentinėje santvarkoje šių 3 genčių plote vykusi lietuvių kolonizacija. Apskaičiavo, kad XIV a. pabaigoje, t. y. po kryžiuočių užkariavimų ir prūsų sukilimų, 6 prūsų žemėse (be Skalvos ir Nadruvos) apytikriai gyveno mažiausiai 16 600 šeimų, arba apie 83 000 žmonių. Visoje Kryžiuočių ordino valstybėje tada gyveno daugiausia iki 21 600 šeimų, arba iki 108 000 žmonių (gausiausiai – Semboje). Łowmiańskis kritikavo Ordino kronikininko Petro Dusburgo pateiktą vakarų baltų visuomenės santvarkos modelį. Pateikė faktų, kaip vyko jų žemių kolonizavimas, kaip ištikimi kryžiuočiams vietos didžiūnai (vitingai, lot. nobiles) gaudavo žemių – lauką su gentainiais pavaldiniais prūsais. 1930 parašė knygą, kurioje atsispindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Ordinu per Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto veiklą bei asmenybę.

Algirdas Matulevičius

Rimantas Jasas

Ingrida Veliutė