jotvingiai

jótvingiai, baltų gentis ar genčių grupė, gyvenusi dabartinės Lietuvos pietuose, Baltarusijos vakaruose ir Lenkijos šiaurės rytuose. Kalbėjo jotvingių kalba, artima prūsų kalbai. Jotvingių gyventų plotų ribos nėra visai aiškios, be to, per amžius jos kito. XIII a. jotvingiai gyveno Nemuno vidurupio ir šiek tiek aukštupio baseine, šiaurėje – Šešupės vidurupio baseine, vakaruose – iki Prūsų (Mozūrų) didžiųjų ežerų, pietuose – iki Narevo upės. Dabar vyrauja nuomonė, kad jotvingius sudarė 4 giminingos gentys. Jotvingių teritorijos šiauriniame pakraštyje, Šešupės aukštupio ir vidurupio baseine, gyveno sūduviai. Manoma, kad Ptolemėjo II a. pradžioje minimi sudinai yra sūduvių protėviai. Nadruviai, sembai ir jais sekdami kryžiuočiai visus jotvingius vadino sūduviais (Sudowite, Sudowenses, Sudovia, terra Sudorum). Į pietus nuo sūduvių, Juodosios Ančios (Lenkijoje ir Gudijoje) baseine, gyveno kita jotvingių gentis – jotvingiai (siaurąja prasme). Spėjama, kad vardas kilęs iš hidronimo Jotva. Nuo X a. jotvingiai buvo žinomi rusų ir lenkų metraštininkams (tarp Rusios pasiuntinių į Bizantiją 944 minimas ir Gunarevas Jotvingis), o iš jų pateko į Romos kurijos raštus (Jatvęgi, Jatwjagi, Jadzwyagy, Jadzwingi, Jathwingi); jų vardu dabar dažnai vadinamos visos jotvingių gentys. Jotvingių teritorijos pietvakarinėje dalyje gyveno palekiai, arba poleksėnai (lot. Pollexiani). Spėjama, kad jų vardas kilęs iš Elko, arba Leko (Bebro intakas), upėvardžio. Jotvingių teritorijos šiaurės rytuose – dabartinėse Lazdijų, Liškiavos, Varėnos apylinkėse – ir toliau į rytus bei pietus gyvenę dainaviai. Materialinė ir dvasinė jotvingių kultūra turėjo daug bendrų bruožų su lietuvių ir prūsų genčių kultūra; vienų tyrėjų nuomone, jotvingiai artimesni prūsams, kitų – lietuviams. Ji nebuvo vientisa: dainaviai buvo artimesni lietuviams, palekiai – galindams ir prūsams. Tai iš dalies, matyt, nulėmė ir šių genčių susidarymo procesas I tūkstantmečio iki Kr. pabaigoje–I–II a. po Kr., susiliejus Vakarų baltų pilkapių kultūros (prūsų protėvių) ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros (rytinių baltų) giminėms. I a.–II a. pradžioje jotvingių centras buvęs Unguros apylinkėse (Mauro ežero šiaurės ir rytų pakrantėje). Iš čia jie II a. išplito į Suvalkų, Augustavo ir kitas apylinkes. Į Augustavo lygumą tuomet atsikėlę žmonių ir iš Galindos, Nuo II a. jotvingių krašto šiaurinėje dalyje mirusiuosius laidojo nedegintus iš akmenų krautuose pilkapiuose, o pietinėje dalyje – sudegintus plokštiniuose kapuose. V a. įsivyravo mirusiųjų deginimo paprotys, šiaurės dalyje išliko paprotys pilkapius krauti iš akmenų. Sūduviai sudegintus mirusiuosius V–VI a. dažnai laidojo urnose, į kapą retai dėjo ginklų. Nuo pirmųjų amžių po Kr. jotvingiai naudojo geležies įrankius, patys gaminosi geležį. Vertėsi ariamąja žemdirbyste, arė arklu su geležiniu noragu, augino miežius, kviečius ir kitus javus, raguočius, arklius, kiaules. Nuo III–IV a. vyko intensyvūs jotvingių mainai su kaimynais bei tolimesniais kraštais. Iš IV–V a. žinomi turtingų karių (vadinamųjų „kunigaikščių“) kapai. Jotvingių VIII–XIII a. ūkis ir kultūra dar mažai ištirti. Apie I tūkstantmečio vidurį jotvingių gimininė santvarka ėmė irti sparčiau, formavosi teritorinė bendruomenė. II tūkstantmečio pradžioje socialiniai procesai stiprėjo, XI–XII a. išsiskyrė kilmingieji ir žemdirbiai (tai rodo labai sustiprinti piliakalniai prie Bartininkų, Šurpilai Suvalkų apylinkėse; Skomantų sidabrinių papuošalų lobis). Turėta iš Rusios ir Lenkijos atvarytų belaisvių. Žemdirbiai gyveno kaimų bendruomenėmis, dirbamoji žemė iš pradžių dalyta tarp jos narių burtais, ilgainiui tapo paveldima nuosavybe. Kaimų grupė sudarė valsčių. Jotvingių valsčiai, minimi XIII a. II pusės šaltiniuose: Dernas, Kimenava, Pokima, Kirsna, Krėsmena, Mėrūniškiai, Šventainis, Veisė, Velzava, Zilyna. Valsčiui vadovavo vienas iš turtingesnių kilmingųjų, kartais vadinamas kunigaikščiu. Kilus pavojui ar per žygį kartais keli valsčiai sudarydavo sąjungą, išsirinkdavo bendrą kariuomenės vadą. XIII a. II pusėje minimi vadai: kunigaikščiai Komotas, Skomantas, Kantigirdas, Gedėtas, Skurda. Skomantas bandė visus jotvingius suvienyti. Jotvingių tautos ir valstybės susidarymą nutraukė Vokiečių ordino užkariavimai. X–XIII a. jotvingių žemes dažnai puldinėjo Kijevo Rusios ir Lenkijos kunigaikščių kariaunos (983 – Vladimiras; 1038 – Jaroslavas Išmintingasis; 1192 – Lenkijos kunigaikštis Kazimieras II Teisingasis; 1253, 1254, 1257 vyko bendri Haličo ir Lenkijos kunigaikščių žygiai). XI–XIII a. ateiviai iš Voluinės ir Haličo kolonizavo Nemuno aukštupio baseiną ir asimiliavo čia gyvenusių jotvingių daugumą, jų teritorija gerokai sumažėjo. Dalis lenkų kunigaikščių žygių siejami su krikščionybės platinimu. Valdant Mindaugui per Lietuvos krikštą (XIII a. viduryje) buvo pakrikštyta ir dalis jotvingių, veikiausiai dainavių. Nuo XII a. jotvingiai ėmė puldinėti gretimas Lenkijos žemes. Petras Dusburgietis savo kronikoje mini, kad jotvingiai galėjo sutelkti iki 6000 raitelių ir „galybę kitokių karių“. Jotvingiai rėmė prūsus jų kovose su kryžiuočiais, ypač per Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274). Jį numalšinę, kryžiuočiai 1278–1283 sunaikino svarbiausius jotvingių ūkio ir administracinius centrus, gyventojus išžudė arba išvarė į nelaisvę. Apie 1600 sūduvių perkėlė į Sembos šiaurės vakarų dalį (ji pavadinta Sudauer Winkel – Sūduvių kampu); čia gyvenantys savo tapatybę išlaikę sūduviai minimi dar XVI amžiuje. Dalis Skurdos vadovaujamų jotvingių pasitraukė į Lietuvą (XIV–XVI a. Lietuvos pietuose minimi jotvingių kaimai). Po Melno taikos (1422), kai stabilizavosi valstybės sienos, jotvingių krašto pietinėje dalyje ėmė kurtis lenkai, šiaurinėje XV–XVI a. – lietuviai. Jotvingių likučiai susiliejo su naujaisiais gyventojais, nors dar XIX a. daug gyventojų save vadino jotvingiais. Jotvingių vardas šaltiniuose vartotas keletą šimtmečių: Jatvjagi 983, Jatvęgy 1038, Jatзvęgy 1113 ir kituose rusų metraščiuose; Jaczwingi 1043, 1048, Jatwingi 1112 ir kituose lenkų šaltiniuose. Iš Mindaugo 1259 dovanojimo rašto Kryžiuočių ordinui (Denowe tota, quam etiam quidam Jetwesen vocant) matyti, kad jotvingių vardas buvo gerai žinomas ir Lietuvoje, kur buvo paplitę vietovardžiai Dainavà. Kazimieras Būga atstatė lietuvišką formą jótvingai (vėliau prigijo lytys jótvingis, daugiskaita jótvingiai). Slaviškieji jotvingių vardai kilo iš baltiškos (jotvingiškos) formos *játvingas, dgs. *játvingai, kurios buvimą liudija kalbos faktai. Kad *játvingas, *játvingai yra baltiškas darinys, liudija ir tai, jog jotvingių istorinėse žemėse randame ir daugiau šios rūšies vardų (pvz., ežeras Pilvngis, Merkinė; ežeras Stabngis, Seinai; dvarelis Rūsingė, Liškiava). Šiam darybos tipui priklauso ir *játvingas: su priklausomybę reiškiančia priesaga -ing- jis yra pasidarytas iš trumpesnės jotvingių vardo formos *Játvà. Ši forma paliudyta 1420–22 Vytauto laiškuose Šv. Romos (Vokietijos) imperatoriui Zigmantui („Suderlant alias Jetuen“, kur Jetu- skaitytinas *Jatv-, o -en yra vokiška galūnė) ir 1472–83 Lvovo bei Pšemyslio teismo aktuose (pvz., de Iathphey). *Játva buvo kuopinės, kolektyvinės reikšmės ir žymėjo jotvingių kiltį kaip neskaidomą visumą, o atskiriems tos visumos nariams vadinti vartotas vedinys *játvingai. *Játva – jotvingių gentis ar kiltis – iš pradžių buvo bendrinis daiktavardis *játvà, reiškęs karius raitelius, raitųjų kariuomenę. Tai aiškiai rodo jo giminaičiai lietuvių kalboje: jótis, dgs. jóčiai – raiteliai, jótis (kilmininkas jotiēs) ir jótis (jóties) – jojimas, jotynės (Friedricho Nesselmanno 1851 žodyne), raitųjų kariuomenė (Simono Daukanto Būde, 1845). *Játva < *jātu-à) ir lietuvių jots, jótis yra priesagų -tu- ir -ti- vediniai iš veiksmažodžio jóti (jója; latvių jju) – joti, važiuoti. Ne toks tikras yra etnonimo jotvingis kildinimas iš upėvardžių Jatva (paliudyto 1516 Lietuvos metrikoje), Jotijà (Šakiai), Jotùlė (Kriūkai), Jõtupis (Šakiai).

L: Kamiński A. Jaćwież. Łódź, 1953; Būga K. Rinktiniai raštai. T. 3. V., 1961, p. 154–155, 792–793, 928; Antoniewicz J. The Sudovians. Białystok, 1962; Otrębski J. Das Jatwingerproblem // Die Sprache. Bd. IX, 1963, S. 157–167; Nalepa J. Jaćwięgowie. Białystok, 1964; Kulikauskas P. Užnemunės piliakalniai I–XIII amžiuje. V., 1982; Salys A. Raštai. T. III. Roma, 1985, p. 406–407; Lietuvių etnogenezė. V., 1987; Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. T. II. V., 1987, p. 40–53; Zinkevičius Z. Lenkų–jotvingių žodynėlis // Baltistica, XXI (1–2), V., 1985, p. 61–82, 184–194; Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas. T. 2. V., 1993, p. 8–12; Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje V–IX a. V., 1996; Karaliūnas S. Etnonimo jotvingis struktūra ir kilmė // VIII Tarptautinio baltistų kongreso Baltų kalbos XVI ir XVII amžiuje pranešimų tezės. V., 1997, p. 64–67; Puzinas J. Sūduva naujausių archeologinių tyrinėjimų šviesoje // Lietuvos sienų raida. V., 1997, p. 79–118; Непокупный А. П. Лингвогеографические связи литовских и белорусских форм названий деревни Дятлово и его окрестностей // Балто-славянские исследования. М., 1974, с. 145–148; Топоров В. Н. Прусский язык. М., 1980, с. 15–17; Охманский Е. Неизвестный автор „Описания земель“ второй половины XIII в. его сведения о бaлтах // Балто-славянские исследования. М., 1987.

Simas Karaliūnas

Adolfas Tautavičius

Iliustracija: Jotvingių papuošalai, XII–XIII a. / Iš knygos „Užmirštieji prūsai“, 1999

Iliustracija: Lenkų–jotvingių žodynėlio, atrasto Viačeslavo Zinovo 1978 vasarą Bresto apylinkėse, nuorašo fagmentas (originalas neišlikęs) / Iš žurnalo „Baltistica“, XXI (1), 1985