laukininkai

laukiniñkai, senovėje Prūsijos bei Mažosios Lietuvos senieji laukų gyventojai, vėliau įsigiję nuosavus ūkius-laukus – kaimiečiai prūsai ir lietuvininkai. Laukininkų kolektyvas sudarė kaimo bendruomenę, susidedančią iš atskirų nuosavų ūkių, bet bendrai valdančią dalį gamybos priemonių ir kolektyviai atliekančią kai kurias gamybines funkcijas. Laukas apėmė didelį ribomis apibrėžtą žemės plotą su daugeliu sodžių. Dirbamąją žemę laukininkai buvo pasidaliję: kiekviena sodyba savo dalį tvarkė kaip nuosavybę, o kitos naudmenos (pievos, miškai, vandenys) naudotos bendrai. Ūkio ir administraciniams reikalams spręsti būdavo šaukiama laukininkų sueiga – kuopa. Ją kviesdavo laukininkų seniūnas, naudodamas valdžios simbolį krivūlę. Tobulėjant žemės ūkio technikai ir keičiantis žemdirbystės sistemai, keitėsi žemdirbių gyvenviečių forma. Sodžių gyventojus imta vadinti laukininkais, kai žmonės apleido piliakalnius-slėptuves, priešpilius. Lauke įkūrusiems sodžius laisviesiems žemdirbiams – sklypo savininkams – prigijo laukininkų pavadinimas. Taigi laukininkai žemę valdė alodinėmis teisėmis. Laukininkų bendruomeninių žemių nominalus savininkas buvo Kryžiuočių ordinas, nuo 1525 – Prūsijos kunigaikštis. Kiti feodalai valdžios neturėjo. Kilus karui atskirų laukų bei žemių gyventojai išsirinkdavę savo vadus. Per kovas su kryžiuočiais laukas sudarydavo karinį gynybos vienetą. Vokiečių kalboje laukininką atitinka Freier, Landmann. Skandinavų sagoje apie karo žygio į Kuršą dalyvį Egilą Skalagrimsoną pasakojama, kad kuršiai jau IX–X a. nuolat dirbę žemę, laukininkai telkęsi į nedidelius sodžius. Apie laukus ir laukininkus daug duomenų randama Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose (Wegeberichte; XIV a. pabaiga–XV a. pradžia), vėlesnių laikų šaltiniuose. 1384 Vytautas Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui išdavė dokumentą, kuriuo Žemaitija perleidžiama Ordinui. 1401 tarp jų kilus ginčui, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas sutiko atiduoti vokiečių feodalams ne laisvuosius laukininkus, o žemaičius baudžiauninkus. Lietuvininko Jono Bretkūno Postilėje (XVI a.) mokoma, kad tarnai (vilki trinyčiais) turi klausyti savo viešpaties, laukininkai (vilki sermėgomis) – savo bajoro (vokiečio). Tarp laukininkų sodžių rasdavosi ir bajorų kaimų, kai nusigyvenęs bendruomenės narys dėl turtinių santykių tapdavo praturtėjusio kilmingojo baudžiauninku. Tokių laukininkų tarp prūsų ir lietuvininkų daugėjo XV–XVII a., Prūsijoje įsigalint baudžiavai ir laisviesiems ūkininkams tampant baudžiauninkais, vokiečio pono dvare einančiais lažą (lažininkai). Kryžiuočių valdžiai, vėliau Prūsijos kunigaikščiui nusipelnę vietos gyventojai laukininkai gaudavo kaip nuosavybę žemės sklypą (apie 3 ūbus = apie 45 ha) pagal Kulmo teisę ir vadinosi kulmiškiais. Jie sudarė aukščiausiąjį ūkininkų, daugiausia vokiečių, sluoksnį. 1258 Sembos (ką tik užkariautos kryžiuočių) laisvajam prūsui Grandui Ordinas kaip nuosavybę užrašė lauką, kurį jis pats įdirba, su pievomis ir vienu gyventoju (galbūt daržininku); be to, Pavandenės valsčiaus Ugeinių (Wogenis, Ugeyne) vietovėje – 7 laukininkų šeimas su joms priklausančiais laukais. Neretai Ordino vadovybė vietos gyventojų laukininkų gerai įdirbtas žemes atiduodavo vokiečiams kolonistams, o laukininkams mainais duodavo žemės toliau nuo centrų, dykvietėse, balose, pamiškėse. Antai 1331 užrašymo dokumente, išduotame prūsui Naglandui, pažymima, kad Gunlaukių laukai nederlingi, neįdirbti, todėl jie duoti prūsams. 1337 Varmės vyskupijos fogto išduotame dokumente prūsams Tungenui ir Makei rašoma, kad iš šių laukininkų atimami gerai įdirbti laukai ir juose steigiamas vokiškas kaimas. Jiems paveldėjimo teisėmis duodama neįdirbta žemė Sandalo lauke. Ordino didžiojo magistro Winricho von Kniprodės 1364 Frizui von Wandsdorfui išduotame dokumente užrašomas Svedonių laukas su sąlyga, kad jis jame neapgyvendintų prūsų pagal Kulmo teisę. Girdavos srityje, Abelkynų kaime, 1437 buvo 3 laukininkų ūkiai (valdė 14 ūbų), Arkilyčių – atitinkamai 6 (6), Blandavos – 3 (14), Dugėnų – 6 (12), Kaikaimio – 3 (14), Karvelaukių – 8 (21), Kaunotų – 3 (13), Mulkio – 9 (23), Pacegnikų – 1 (2), Pausenikų – 7 (18), Trusdėnų – 7 (22). XV a. Karaliaučiaus komtūrijoje buvo 716 prūsų laukininkų ūkių ir 2163 prūsų baudžiauninkų ūkiai, Ragainės komtūrijoje – 121 lietuvių laukininkų ir 162 lietuvių baudžiauninkų ūkiai (vokiečių valstiečių Ragainės, Tilžės, Įsruties apskrityse apsigyveno tik XVIII a. Ipusėje). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Didžiojoje Lietuvoje nuo XIV a. pabaigos kuriantis valsčiams (valsčių sudarė keliolika laukų, bajorų kiemų), laukininkus ten palaipsniui imta vadinti valsčionimis, vėliau – valstiečiais. Mažojoje Lietuvoje terminas laukininkai vartotas visais laikais kaip valstiečio ūkininko sinonimas (ir XX a. I pusėje). XVII a.–XIX a. pradžios Prūsijos valdovų įsakų vertimuose į lietuvių kalbą laukininkai vadinami ir būrais. Po Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. viduryje vykusios Valakų reformos laukininkai ir valsčionys buvo paversti činšininkais, o prūsai ir lietuvininkai laukininkai Ordino valdžios, vėliau Prūsijos vokiečių feodalų verčiami tapo dvarų baudžiauninkais lažininkais, dalis jų virto bežemiais laisvaisiais žmonėmis. Tokių lietuvininkų ypač padaugėjo per XVIII a. I pusės didžiąją vokiečių kolonizaciją. 1934–1939 Klaipėdos krašte veikė Laukininkų centras, susikūręs iš Mažųjų laukininkų susivienijimo ir Ūkinės autonomijos partijos. Žodžiu laukininkas pavadinti Mažojoje Lietuvoje leisti lietuviški laikraščiai, kaimai, pvz., Laukininkai prie Labguvos, Laukinikiai prie Pabėtų (Semba).

L: Scriptores rerum Prussicarum. Bd. I. Leipzig, 1861; Preussisches Urkundenbuch. Bd. I–II. Königsberg, 1882–1939; Zur ländlichen Verfassung des Samlandes unter der Herrschaft des Deutschen Ordens. Leipzig, 1912; Rousselle M. Siedlungswerk des Deutschen Ordens im Lande Gerdauen // APF. H. 2. Königsberg, 1929; Wilke E. Die Ursachen der prussischen Bauern- und Bürger Unruhen 1525 // APR H. 1–2. Königsberg, 1930; Mortensen G. und H. Die Besiedlung der nordöstlichen Ostpreussen bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Bd. 1–2. Leipzig, 1938; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948; Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. V., 1962; Jakštas J. Mažosios Lietuvos apgyvendinimas iki XVII amžiaus pabaigos // Lietuvių Katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 6. Roma, 1970; Kraštas ir žmonės. V., 1983; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Klaipėdiškio laukininko sodyboje, XX a. pradžios atvirukas. Išleido Roberto Schmidto knygynas Klaipėdoje / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Laukininkas plaka dalgį, XX a. pradžia / Iš MLEA

Iliustracija: Laukininko Vilko kiemas Mantvyduose, Šilutės apskrityje. Troba statyta prieš 200 metų, 1969 / Iš Lietuvos istorijos instituto Etnologijos rankraštyno

Iliustracija: Laukininkų Šimkų gyvenamasis namas Vydutaičiuose, Pagėgių apskrityje, apie 1914 / Iš Gedimino Šimkaus rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos krašto laukininko kambario interjeras Karaliaučiaus muziejuje „Prussia“, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Rumpiškių (dabar Klaipėdos dalis) laukininkas vidutiniokas Jurgis Krežys su žmona, mirė apie 1930, sulaukęs 80 metų. M. Kopplowo fotosalonas / Iš Helmuto Arnašiaus albumo

Iliustracija: Laukininko Laukaičio gyvenamasis namas Balupėnuose, Darkiemio apskritis, 1916 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdiškių laukininkų Pareigio ir Mačkutės vestuvės, apie 1930 / Iš Rūtos Kavolytės-Vepštienės albumo

Iliustracija: Laukininkas Mikelis Tydecks iš Klaipėdos apylinkės, apie 1913 / Iš Martino Tydecko rinkinio

Iliustracija: Dieglių kaimo Klaipėdos apskrities laukininkė tradiciniais drabužiais, apie 1925

Iliustracija: Dieglių kaimo Klaipėdos apskrities laukininkės tradiciniais drabužiais, apie 1925

Iliustracija: Dieglių kaimo Klaipėdos apskrities laukininkės tradiciniais drabužiais, apie 1925

Iliustracija: Laukininkai iš Smilgynų kaimo, Klaipėdos apskrities Johannas Klaws (1894–1977) su žmona Lena (g. Spingies Katyčiuose, 1906–1981) Sibire, Krasnojarsko krašte, apie 1960 / Iš Gerhardo Lepos rinkinio