lažininkai

lažiniñkai, baudžiauninkai, atliekantys sunkiausią baudžiavos prievolę – lažą. Tai feodalinės rentos forma – priverstinis ir nemokamas kaimiečio darbas dvare savo inventoriumi ir traukiamąja jėga. XIII a. užkariavę prūsus ir vakarų lietuvius kryžiuočiai vietos gyventojus (išskyrus kilminguosius arba išdavikus) ėmė versti baudžiauninkais. Lažas vietos gyventojams vokiškuose dvaruose paplito XIV amžiuje. Vokiečiai kolonistai kaimiečiai jo nėjo. Po prūsų sukilimų, Kryžiuočių ordino karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkija ištuštėjo didžiojo magistro kasa, daug ūkių liko be gyventojų, todėl daugėjo lažininkų (vok. Fronbauer), kartu ir laždienių. Savavaliavo Ordino vietinės valdžios pareigūnai – kameryrai. Lažininkų padėtis blogėjo po XVII a. Prūsijos kunigaikštystės karų su švedais, ypač po 1709–1711 didžiojo maro bei bado ir didžiosios vokiečių kolonizacijos. Dauguma prūsų ir lietuvininkų vokiečių dvaruose ėjo lažą, o vokiečių kolonistai dažniau mokėjo činšą (činšininkai). Lažininkai negalėjo pasitraukti nuo savo pono žemvaldžio vokiečio. Ir paaugę vaikai turėdavo pėsti (tėvai – su savo inventoriumi) eiti lažą. 1701 lietuviškiausiose krašto apskrityse (Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties) lietuvininkai sudarė net 94 % (valstybinių domenų dvaruose buvo 30 092 šeimos, bajorų dvaruose 980 šeimų), o už tų apskričių ribų vokiškuose valsčiuose lažą ėjo 60 %, visoje Prūsijoje (likusiuose lietuviškuose valsčiuose, vokiškuose ir lenkiškuose-mozūriškuose valsčiuose) – 87 % kaimiečių. XVIII a. Prūsijos karaliui valstybines žemes (domenus) parduodant arba išnuomojant junkeriams (stambiesiems vokiečių dvarininkams), aukšto rango valdžios pareigūnams, generolams, lietuvininkai lažininkai tapo tiesiogiai jiems pavaldūs, didėjo laždienių skaičius bei baudžiavinis išnaudojimas. Dauguma vokiečių kolonistų liko domenų (karališkojoje) žemėje. Lietuvininkai turėjo atlikti 6 laždienius per savaitę, vokiškų sričių kaimiečiai – 3 laždienius. Klostantis rinkos ekonomikos santykiams, iki XVIII a. vidurio oficialiai lažas sumažintas iki 3–4, o XVIII a. II pusėje – iki 2–3 dienų, daugiausia 4 dienų per savaitę. Tačiau iš tikrųjų domenų valdytojai (amtmonas) retai paisė valdovo nurodymų. Feodalams priešinantis, privačiuose dvaruose lažininkams tekdavo dirbti iki 5–6 dienų per savaitę. Pvz., Steinorto ir Unguros feodalų dvaruose per metus lažininkai atlikdavo 96 važiuotus ir 288 pėsčius laždienius, Didžiuosiuose Beiniūnuose – atitinkamai 280 ir 120, o domenuose – 40–60 laždienių. Nuosavoje žemėvaldoje dvarininkai išreikalavo dirbti palivarkuose kasdien. Prūsijos vakarinėje dalyje (vokiečių senbuvių valsčiuose) lažas buvo griežtai normuotas (vok. gemessene Fronarbeit). Mažojoje Lietuvoje vokiečiai kolonistai pagal sutartis su valdžia įsipareigodavo mokėti sulig žemės sklypo dydžiu nustatytą ir nekeičiamą piniginę rentą, be laždienių ir natūrinių duoklių. Domenų lietuvininkai lažininkai XVIII a. turėjo mokėti maždaug tiek pat činšo, kiek činšininkai vokiečiai. Kai kuriuose valsčiuose lažininkų ir činšininkų mokesčių skirtumas tesudarė vidutiniškai 0,12–0,18 talerio. Privačiuose dvaruose Mažosios Lietuvos lažininkų ir činšininkų mokėtas činšas irgi nedaug tesiskyrė: lažininkai per metus mokėjo 6–10 arba 15 talerių, činšininkai – 10–14 arba 18 talerių činšinių pinigų. 1751 ir 1778 nutarimais Prūsijos karalystės vyriausybė sumažino lažininkų prievoles ir duoklę krašto gyventojams, išskyrus Nemuno dešiniajame krante (Klaipėdos apskritis; čia neatsikėlė vokiečių kolonistų) gyvenusius kaimiečius. Dėl to, pvz., Ylavos valsčiuje lažininkų pajamos siekė vidutiniškai 29,2 talerio, Osterodės – 13,3, o Ragainės valsčiuje lažininkai turėjo netgi vidutiniškai po 2,9 talerio nuostolių. Lietuvininkai lažininkai žemės sklypą turėdavo tik iki gyvos galvos, vokiečiai kolonistai jį paveldėdavo (nuo XVIII a. II pusės sklypas tapo jų nuosavybe). Yrant baudžiavai, XVIII a. pabaigoje mažėjo lažininkų, o činšininkų daugėjo ir tarp lietuvininkų. Lietuvos departamente iš domenuose turinčių ūkius 29 000 kaimiečių šeimų tada buvo jau tik apie 40 %. 1790 įteisintas valstiečių nuosavybės paveldimumas. 1799 įstatymu lažininkams leista nuo lažo išsipirkti tarnybos mokesčiu. Lažininkų nebeliko 1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą.

L: Krug L. Ueber Leibeigenschaft oder Erbunterthänigkeit der Landbewohner in den preussischen Staaten. Halle, 1798; Bruenneck W. Die Leibeigenschaft in Ostpreussen // Zeitschrift der Savigny-Stiftung für Rechtsgeschichte. Bd. 38, Hf. II; Bergmann R. Geschichte der ostpreussischen Stände und Steuern 1688 bis 1704. Leipzig, 1901; Böhme K. Gutsherrlich-bäuerliche Verhältnisse in Ostpreussen während der Reformzeit von 1770 bis 1830 // Staats- und Sozialwissenschaftliche Forschungen. Bd. 20. Leipzig, 1902; Plehn H. Zur Geschichte der Agrar-verfassung von Ost- und Westpreussen. Bd. 17–18. Leipzig, 1904/1905; Aubin G. Zur Geschichte der gutsherrlich-bäuerlichen Verhältnisse von Ost- und Westpreussen. Leipzig, 1910; Skalweit A. Gutsherrschaft und Landarbeiter in Ostdeutschland // Jahrbuch für Gesetzgebung, Verwaltung und Volkswirtschaft im Deutschen Reich. Jg. 35, Hf. 3. Leipzig, 1911; Aubin H. Wirtschaftsgeschichtliche Bemerkungen zur ostdeutschen Kolonisation // Vierteljahreshefte für Sozial- und Wirtschaftsgeschichte. Hf. 4. Königsberg, 1928; Wilke E. Die Ursachen der pr. Bauern- und Bürger Unruhen // AR Hf. 1–2. Königsberg, 1932; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. Kaunas, 1948; Abel W. Geschichte der deutschen Landwirtschaft von frühen Mittelalter bis zum 19. Jahrhundert. Stuttgart, 1967; Hennig F. Dienste und Ablagen der Bauern im 18. Jahrhundert. Stuttgart, 1969; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989; Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. V., 2001.

Algirdas Matulevičius