domenai

domènai (pranc. domaine – valda), valdovo (hercogo, kunigaikščio, karaliaus) arba didiko tiesiogiai valdoma žemė. Didikai, turintys hercogų, grafų titulus, savo domenuose ūkininkavo savarankiškai. Domenų dalis (sklypus) senjoras galėdavo dovanoti ar leisti už karinę bei kitokią tarnybą laikinai valdyti savo vasalams. Kai Prūsijoje kūrėsi centralizuota valstybė ir stiprėjo karaliaus valdžia, šis atimdavo dalį žemių iš didikų ir plėtė savo domenus, kuriuose dirbo lažininkai. Mažojoje Lietuvoje, kur dėl nuolatinių kryžiuočių karų mažai buvo atskirų didikų valdų, žemės daugiausia priklausė Kryžiuočių ordino didžiojo magistro, vėliau Prūsijos valdovo domenui. Be to, Mažojoje Lietuvoje buvo daug medžioklei tinkamų plotų, todėl kunigaikštis neskubėjo dalyti didelių valdų dvarininkams. Sunykusius bajorų ir kulmiškių dvarus ėmė pirkti karalius Friedrichas Wilhelmas I ir steigė juose domenus, kuriuose buvo įkurdinami vokiečių kolonistai. Didžioji domenų komisija Mažojoje Lietuvoje veikė XVIII a. I pusėje per vokiškąją kolonizaciją. Kai XVIII a. pabaigoje Prūsijos karalius pradėjo domenus nuomoti, užrašinėti ar pardavinėti bajorams, privačios žemėvaldos gerokai padidėjo. Tuomet Prūsijoje domenams priklausė 65 % žemės. 1802 Lietuvos departamente karaliaus domenas sudarė 117 510 magdeburginių ūbų žemės, o bajorai valdė 16 612 ūbų, Rytprūsių departamente – atitinkamai 101 848 ir 84 401 ūbą. Iš viso Lietuvos departamente domenų žemėvalda sudarė 86,5 %, o Rytprūsių – 51,3 % visos dirbamosios žemės. Taigi Mažojoje Lietuvoje vyravo valstybinė žemėvalda. Beveik visi vokiečių kolonistai ir dauguma lietuvių gyveno valstybiniuose domenuose. XVIII a. pabaigoje, kai labai padidėjo bajorų dvarininkų žemėvalda, iki baudžiavos panaikinimo (1807) dauguma lietuvių baudžiauninkų atsidūrė tiesioginėje jų valdžioje; čia jie greičiau nutautėjo. Vokiečių kolonistai iš esmės toliau liko karališkieji ūkininkai – paprastai gyveno neišnuomotose domenų dalyse; 1800 tokios dalys sudarė 11 %. Kai kuriuose vokiškuose valsčiuose į paveldimą nuomą buvo atiduoti ištisi domenai, juose visai nebeliko lažo. Lietuviškuose valsčiuose domenų nuomininkai priešinosi karaliaus reformoms švelninti baudžiavą, nes intensyvus lažas ir dideli ūkininkų mokesčiai jiems teikė pakankamai pajamų. Domenuose generalinius nuomininkus bajorus imta keisti miestiečiais valdininkais: vyriausybės nuomone, šie, atvykę iš Vokietijos miestų, ūkininkauja kapitalistiškai. Dėl to Rytprūsiuose šalia bajorų dvarininkų susiformavo miestiečių žemvaldžių sluoksnis.

L: Goldbeck J. Vollständige Topographie des Königsreichs Preussen. Teil. 1. Koenigsberg–Leipzig, 1785; Der Regierungs-Bezirk Gumbinnen, Gumbinnen, 1818; Skalweit A. Die ostpreussische Domänenverwaltung unter Friedrich Wilhelm I und das Retablissement Litauens. Leipzig, 1906; Kopp J. Beiträge zur Chronik des Ostpreussischen Grundbesitzes. Regierungsbezirk Gumbinnen und Kreis Memel. Bd. 1. Memel, 1913; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 73–76, 79, 89, 155.

Algirdas Matulevičius