„laisvieji žmonės“

„laisveji žmónės“, taip Prūsijoje vadinti neturintys skirtinės žemės sklypo valstybinių dvarų kumečiai, kampininkai, dvariškiai (vok. Hausleute, Häusler, Kaufgärtner, Höfner, Büdner, Einlieger). Mažojoje Lietuvoje laisvieji žmonės daugiausia buvo lietuvininkai. Su dvarų valdytojais ar nuomininkais jie 3 metams sudarydavo darbo sutartį, gaudavo trobą su daržu ir mažą dirbamosios žemės sklypelį. Už tai kumečiai kasdien, o kampininkai vasarą po du laždienius per savaitę pėsti vokiečių dvare ėjo lažą, o kitu metų laiku už menką atlyginimą dirbo kitus darbus. Už gyvulius privalėjo valstybei duoti nagų ir ragų mokestį. Pasibaigus darbo sutarties su ūkininku terminui laisvieji žmonės galėjo persikelti pas kitą savininką. Per XVIII a. I pusės didžiąją vokiečių kolonizaciją daug lietuvių valstiečių nuvaryta nuo žemės, jie tapo trobelninkais (vok. Kotier, Kätner, Eigenkätner), daržininkais (vok. Gärtner, Dreschgärtner), padienininkais (vok. Tagelöhner, Ynsten, Losleute, Losgänger, Pawirpen, Instleute); pastarieji neturėjo nė sklypelio, o gyvenamąjį būstą nuomojosi. Tokių socialinių grupių žmonių buvo ir atskirų žemvaldžių dvaruose. Todėl svarbiausia dvarų darbo jėga jau XVIII a. pabaigoje, yrant baudžiavai, buvo ne valstiečių lažas, bet samdomasis darbas. 1721 Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I ediktu iš samdomojo darbo gyvenantys mažažemiai ir bežemiai (vadinamieji laisvieji žmonės) tapo nelaisvais, negalėjo pereiti samdytis pas kitą poną. Lietuvos departamente buvo dar vadinamieji kosėtai (vok. Kossäten, Kotsassen). Jie turėjo sodybinį sklypelį arba tik trobelę ūkininko skirtinėje žemėje (sodybos pakraštyje) ar dvaro palivarko žemėje. Pagal tai amtmonai juos vadino visiškais kosėtais (vok. ganze Kossäten) ir pusiniais kosėtais (vok. halbe Kossäten). Dažnai Prūsijos valdininkai, nepaisydami gyventojų socialinių grupių įvairovės, visus mažus sklypininkus laisvuosius žmones priskirdavo kosėtams. Lietuvos departamente (64 valsčiai) XVIII a. buvo 920 kosėtų kiemų su sodybiniais sklypeliais ir 204 – tik su trobele. Yrant baudžiavai daug laisvųjų žmonių kosėtų atsirado Klaipėdos apylinkėse. Ūkininko įdirbtą sklypą dvarininkas dažniausiai prijungdavo prie palivarko žemės. Tai neintensyvino dvaro prekinių santykių. Kumečių, daržininkų, kampininkų, trobelninkų, nusigyvenusių arba nuvarytų nuo žemės bei valstiečių baudžiauninkų vaikai, kaip pigi samdomoji jėga, ėjo į dvarus arba pas kulmiškius (laisvi nuo baudžiavos prievolių ūkininkai, artimesni dvarponiams) bei turtingus ūkininkus (tai daugiausia vokiečiai) tarnauti šeimyniškiais (vok. Gesindezwangsdienst, Hofgesinde, Dienstpflichtige Gesinde, Gesinde Leute). Sukakus nustatytam amžiui dvarininkas turėjo teisę berną ir mergą pasiimti iš tėvų į dvarą 3–5 ir daugiau metų priverstiniam darbui. Samdinių laisvė galiojo tik vokiečių valstiečių vaikams. Valdžia draudė vokiečiams ūkininkams su jų pavaldiniais laisvaisiais žmonėmis kalbėti jų gimtąja kalba. Laisvieji žmonės buvo laikomi „mažaisiais žmonėmis“ (vok. kleine Leute). Gavę dirvonuojančius ūbus (1 ūbas XVIII a. prilygo vidutiniškai apie 15 ha) laisvieji žmonės tapdavo ūkininkais. Į XVIII a. pabaigą 2 ir daugiau sodybinių sklypų savininkais tapo buvę laisvieji žmonės kolonistai. Lietuvos departamente žemės ūkio darbininkai 1750 sudarė apie 55 %, o 1802 jau apie 65 % Rytų Prūsijos departamento (jam priklausė likusi Mažosios Lietuvos dalis) kaimo varguomenės. XVIII a. pabaigoje labiausiai padaugėjo (2 kartus) padienininkų, kuriuos papildė nusigyvenę arba nuo žemės nuvaryti ūkininkai. Dėl sparčios vietinių gyventojų socialinės degradacijos daržininkų, trobelninkų lietuvių ir lenkų valsčiuose padaugėjo apie 4 kartus. Žemės ūkio darbininkų XVIII a. daugiausia dirbo kaimiečių ūkiuose – 45,3 % (vokiškuose valsčiuose 21 %, lietuviškuose ir lenkiškuose – 79 %), bajorų dvaruose – 34,7 % (atitinkamai 70 ir 30 %), mažiausiai kulmiškių ūkiuose – 20 % (atitinkamai 31 ir 69 %). Lietuvos departamento kaimiečių ūkiuose daug samdinių dirbo dėl to, kad čia daugiausia gyveno įvairių sluoksnių valstiečių. Rytprūsių departamente dauguma samdinių dirbo bajorų dvaruose, nes čia privati feodalų žemėvalda viršijo valstybinę. Lietuvos departamente kulmiškiai dažniau negu Rytų Prūsijos departamente naudojosi laisvųjų žmonių samdomuoju darbu todėl, kad aname tankiai kūrėsi kulminiai ūkiai, kurie galėjo naudotis pigiu lietuvių ir lenkų varguomenės, nuo žemės nuvarytų vargingųjų darbu. Samdomasis darbas plačiausiai buvo paplitęs lietuviškų ir lenkiškų valsčių turtingų ūkininkų, ypač vokiečių kolonistų, ūkiuose, į XVIII a. pabaigą – ir dvaruose. Laisvuosius žmones lietuvius samdė ir tapę stipriais ūkininkais jų tautiečiai (tai pastebėjo ir būrų dainius Kristijonas Donelaitis). Lietuviams už tą patį darbą mokėta mažiau negu vokiečiams samdiniams. Kas lietuviui mokėdavo didesnę algą negu vokiečiui, tą bausdavo pinigine bauda. Vokietė merga per metus gaudavo 30–36 markes, o lietuvaitė už tą patį darbą – 27–30 markių. Taip prieš baudžiavos panaikinimą Rytprūsiuose buvo susidaręs gausus laisvųjų žmonių – žemės ūkio darbininkų sluoksnis. Greta lažinio plačiai naudotas kaimo varguomenės, daugiausia lietuvių samdomasis, darbas. Laisvųjų žmonių darbas plito po 1807 baudžiavos panaikinimo rinkos ekonomikos sąlygomis besiverčiančiuose ūkiuose (ne tik vokiečių, bet ir tapusių savininkais praturtėjusių tautiečių lietuviškuose ūkiuose, t. p. įsigijusių dvarelius). Laisvųjų žmonių darbas naudotas ir XIX a. dėl vadinamojo prūsiškojo kapitalizmo raidos ūkyje būdo. Dėl savo socialinės ekonominės padėties laisvieji žmonės greičiau negu lietuvininkai ūkininkai nutautėdavo.

L: Goldbeck J. Vollständige Topographie des Königsreich Preussen. Koenigsberg–Leipzig, 1785; Topographische Uebersicht des Verwaltungs-Bezirks der Königlichen Preussichen Regierung zu Königsberg in Preussen. Königsberg, 1820; Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel. Memel, 1918; Stein R. Die Umwandlung der Agrarverfassung Ostpreussens durch die Reform des neunzehnten Jahrhunderts. Jena, 1918; Kern A. Beiträge zur Agrargeschichte Ostpreussens // Forschungen zur Brandenburgischen- und Preussischen Geschichte. Bd. 14. Leipzig, 1901; Skalweit A. Gutsherrschaft und Landarbeiter in Ostdeutschland // Jahrbuch für Gesetzgebung, Verwaltung und Volkswirtschaft im Deutschen Reich. Jg. 35, H. 3. Leipzig, 1911; Aubin H. Wirtschaftsgeschichtliche Bemerkungen zur ostdeutschen Kolonisation // Vierteljahreshefte für Sozial- und Wirtschaftsgeschichte. H. 4. Königsberg, 1928; Žostautaitė P. Prūsijos lietuvių valstiečių padėtis XVIII a. antrojoje pusėje // MAD. Serija A. T. 1(12). V., 1962; Matulevičius A. Prūsijos valdžios politika lietuvių atžvilgiu XVIII a. I pusėje // MAD. Serija A. T. 1(42). V., 1973; Кнапп Г. Ф. Освобождение крестьян и происхождение сельскохозяйственных рабочих в старых провинциях прусской монархии. СПб., 1900.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Iliustracija Kristijono Donelaičio „Metams“