kulmiškiai

kulmškiai (vok. Kölmer, Kölmische Gutsbesitzer), XIII a. viduryje–XIX a. pradžioje Prūsijos laisvieji ūkininkai, pagal Kulmo teisę gavę kaip nuosavybę žemės sklypą (apie 3 ūbus, arba apie 45 ha). Mažosios Lietuvos lietuvininkų (ir Kristijono Donelaičio) kulmiškiai nuo XVIII a. buvo vadinti karališkaisiais kelmėnais, nes gyveno daugiausia Prūsijos karaliaus žemėje (valstybiniuose domenuose). Iš pradžių kulmiškiai daugiausia buvo kolonistai vokiečiai, įsikūrę Kryžiuočių ordino valstybės pietinėje ir pietvakarinėje dalyse. Vietos gyventojai (prūsai, lietuviai, kuršiai, mozūrai, lenkai) kulmiškiais tapdavo tik už ypatingus nuopelnus tuometiniams valdovams (pvz., už saviškių išdavimą, apsikrikštijimą, užsirašymą vokiečiais; taip elgėsi prūsų vitingai). Jų pareigos ir prievolės (mokesčiai, pastotės) buvo didesnės, o teisės mažesnės negu kulmiškių vokiečių, nes jie gaudavo ribotąją Kulmo teisę. Kulmiškiai kaip ir bajorų luomo žmonės mokėjo riterių mokestį. Iš pradžių kulmiškių vietos gyventojų buvo nedaug: pvz., XV a. Semboje iš 283 laisvųjų prūsų ūkių tik 4 buvo kulminiai. Pasibaigus kryžiuočių karams su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (1422 Melno taika), ypač po 1525 ordino sekuliarizacijos kolonizuojant laisvas žemes Prūsijos hercogystės šiaurinėje ir šiaurrytinėje dalyse, kulmiškiais tapo daugiau lietuvių, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienyje (ir dykroje). XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje prasidėjus vadinamajai šatulinei kolonizacijai (valdovui priklausančiuose miškuose, ypač Romintės girioje, steigtos nausėdijos), pagal Kulmo teisę kūrėsi šatuliniai ūkiai. Jų savininkai, XVII a. daugiausia lietuvininkai (pvz., ir poeto K. Donelaičio senelis Hansas), vadinti šatuliniais kulmiškiais (vok. Schatullkölmer). Po 1709–1711 didžiojo maro atsiradus laisvos žemės, per XVIII a. I pusės Mažosios Lietuvos vokiečių kolonizaciją kulminių ūkių gavo daug joje apgyvendintų vokiečių valstiečių, maro nusmukdytus ūkius pirko pasiturintys zalcburgiečiai. Vokiečiai gavo ir tuos kulminius ūkius, kuriuos karalystės valdžia atėmė iš lietuvininkų. Dėl to XVIII a. pabaigoje Lietuvos departamente kulmiškių ir šatulinių kulmiškių buvo kone dvigubai daugiau negu Rytprūsių departamente. Visokeriopai remti kulmiškiai vokiečiai Mažojoje Lietuvoje tapo viena didžiausių ekonominių jėgų. Kulmo teisės suteikimas daliai vietos gyventojų buvo viena jų vokietinimo priemonių. Kulmiškiai buvo atleisti nuo ūkininkų darbo prievolių, pilies tarnybos, daugelis ir nuo pagalvės mokesčio, jie temokėjo činšą už žemę. Galėjo turėti sau pavaldžių kaimiečių. XVIII a. Mažosios Lietuvos ir Mozūrų valsčiuose kulmiškių padaugėjo 1,6 karto, o vokiškuose – 1,3 karto; XIX a. kulmiškių Mažosios Lietuvos ir Mozūrų valsčiuose buvo 1/3 daugiau negu vokiškuose valsčiuose. Tankiausiai kulmiškiai gyveno Įsruties, Tepliavos, Žiokų, Brandenburgo apskrityse. Karaliaučiaus apygardoje XIX a. visi šatuliniai ūkiai (kadangi jų šeimininkai turėjo visišką nuosavybę) prilyginti kulmiškiams, Gumbinės apygardoje – tik šatuliniai kulminiai ūkiai priskirti kulmiškiams, o šatuliniai ūkininkai (daugiausia lietuvininkai) – domenų ūkininkams. Kulminiai ūkiai buvo alodiniai, vaikų paveldėti lygiomis teisėmis. Jų savininkai turėjo teisę medžioti, žvejoti, varyti degtinę, laikyti karčemą ar malūną.

L: Goldbeck J. Vollständige Topographie des Königreichs Preussen. Koenigsberg–Leipzig, 1785, Т. 1; Ungnad W. Deutsche Freibauern, Kölmer und Kolonisten. Hamburg, 1932; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 76–78, 93–94, 154–155.

Algirdas Matulevičius

Juozas Tumelis