sekuliarizacija

sekuliarizãcija, Kryžiuõčių òrdino valstýbės sekuliarizãcija, Kryžiuočių ordino valstybės pavertimas pasaulietine kunigaikštyste. XV a. Europoje kryžiaus karai prarado reikšmę, nyko riterystė, plito samdomoji kariuomenė. Ordinui trūko vienuolių, riterius apėmė moralinis nuosmukis, buvo sunku išlaikyti valdymo struktūrą, administracijoje gausėjo pasauliečių. Ordino didžiojo magistro Friedricho Sakso (1498–1510) laikais tikėtasi efektyvesnio valdymo ir didesnių finansinių įplaukų. Turėdamas polinkį reformoms, jis kvietė humanistus (Paulių Wattą ir kitus), steigė naujas pareigybes, iš administracinių struktūrų stūmė senstančius riterius; nusavino dalį vienuolynų pajamų, pertvarkė teismus ir kita. Persitvarkyti skatino vyskupus. 1510 iš stiprios Vokietijos giminės didžiuoju magistru išrinktas Albrechtas Brandenburgietis, turėjęs giminystės saitų su Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju. Jis tikėjosi išsivaduoti nuo vasalinės priklausomybės Lenkijai, bet mėginimai vedė prie šalių karo (1520). Albrechtas, siekdamas reformų, rėmėsi Pamario vyskupo Hiobo, nuo 1515 – patarėjo Dietricho von Schönbergo idėjomis. 1523 dėl politinių ir finansinių sunkumų Albrechtas pardavė Livonijos ir Vokietijos magistrams visišką autonomiją. 1523 Martynui Liuteriui pasiūlius Ordino valstybę paversti kunigaikštyste, Albrechtas sutiko. 1524 jis prašė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus suteikti jam Prūsiją, kaip leną; imperatoriui nesutikus, tokios sąlygos buvo gautos iš Lenkijos – 1525 IV 10 Albrechtas prisiekė leninę ištikimybę Lenkijos karaliui, tarp valstybių buvo sudaryta taika. Prūsija tapo paveldima pasaulietine kunigaikštyste. Konfiskavus Bažnyčios turtą atsirado pinigų apmokėti skoloms. Sutartimi Prūsijos kunigaikštystė nebuvo tiesiogiai inkorporuota į Lenkiją, ji išsaugojo savo kariuomenę, pinigus, nacionalinį susirinkimą, sąlyginai nepriklausomą užsienio politiką ir kita. Sekuliarizacijos pasekmė buvo liuteronybės, kaip valstybinės religijos įteisinimas. Senosios tradicijos riteriai, nesusitaikę su reforma, išvyko; pasilikusieji gavo feodus arba tapo Prūsijos kunigaikštystės tarnybiniais pareigūnais, dalis jų vedė. Kilmingųjų sluoksnio sudėtis kito mažai, padidėjo žemvaldžių valdžia valstietijos atžvilgiu. Po Lenkijos karaliaus ir Albrechto susitarimo, kaip atsakas į gandus, kad laisvieji žemės nuomininkai bus paversti baudžiauninkais, 1525 IV 23 sukilo valstiečiai (Sembos valstiečių 1525 sukilimas). Ordino valstybės sekuliarizaciją Albrechtas suvokė kaip uždaros savo valstybės kūrimą. Šv. Romos imperijos imperatorius tikėjosi ateityje išlaikyti įtaką šioje valstybėje. Romos popiežių Albrechtas gerbė, kurį laiką su juo susirašinėjo, bet oficialus atsiskyrimas buvo neišvengiamas. 1561 Ordino, kaip struktūros, valdos sekuliarizuotos Livonijoje; dalis valdų Vakarų Europoje buvo reorganizuotos ir sekuliarizuotos Napoleono laikais.

L: Dundulis B. Lietuvos užsienio politika. V., 1971; Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. T. 3, Roma, 1989; Kirbi D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. Baltijos šalys 1492–1772. V., 2000; Boockmann H. Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių. V., 2003; Urban W. Žalgiris ir kas po jo. V., 2004; Górski K. Państwo Krzyżackiej w Prusach. Gdańsk–Bydgoszcz, 1946.

Tomas Čelkis