Martynas Liuteris

Liùteris Martynas (Martin Luther) 1483 XI 10Eislebene (Vokietija) 1546 II 18 ten pat; palaidotas Wittenbergo pilies bažnyčios kriptoje), didis krikščioniškosios Bažnyčios pertvarkytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas. Mokėsi Mansfeldo, Magdeburgo, Eisenacho lotyniškose mokyklose. 1501–1505 studijavo Erfurto universitete, įgijo Magister Artium [Humanitarinių mokslų magistro] laipsnį. Toliau studijavo teisę, įstojo į Šv. Augustino ordiną (Erfurto augustinų juodąjį vienuolyną; įšventintas 1507 vasarį). Nuo 1509 gilino žinias ir dirbo Wittenbergo universitete. 1510 siųstas į Romą, iš kur 1511 grįžo su atgrasiais įspūdžiais. Nuo 1512 Wittenbergo konvento prioras ir vienuolyno kapelionas. 1512 gavo teologijos daktaro laipsnį ir Šventojo Rašto profesoriaus vardą (profesoriaus pareigas ėjo 30 metų). Liuterio pažiūros formavosi veikiamos humanizmo, vokiečių mistikos, anglų teologo V. Okamo (apie 1285–1349) ir ypač šventojo Augustino (354–430) sukrikščionintų neoplatonizmo idėjų. Nuodugniai išnagrinėjęs Biblijos tekstus, Liuteris suformulavo Išganymo doktriną (žmogus išganomas tikėjimu), kuri tapo teoriniu liuteronybės pagrindu. Jos paskelbimas (1517 X 31 prie Wittenbergo pilies bažnyčios durų pritvirtintas atsišaukimas lotynų kalba su 95 tezėmis dėl Bažnyčios atlaidų) davė impulsą didžiajai Krikščionių Bažnyčios reformai – Reformacijos sąjūdžiui, padariusiam didelį poveikį Vakarų civilizacijai. Nuo 1525 Liuterio mokymas tapo valstybine konfesija Prūsijoje (ir Mažojoje Lietuvoje). Turėjo įtakos reformatų mokslo kūrėjams U. Zwingliui ir J. Kalvinui Šveicarijoje bei Prancūzijoje ir presbiterionų šakos kūrėjui Knoxui Škotijoje ir Anglijoje. Liuteris išsprendė esminį valstybės ir Bažnyčios santykių klausimą: Bažnyčia turi skleisti pamaldumą, o valstybė – užtikrinti išorinę ramybę, užkirsti kelią blogiems žmonių veiksmams. Liuterio tezė (visi žmonės Dievui nuogi, t. y. lygūs) sudaro liberaliosios demokratijos teologijos pagrindą. Mokymas apie dvi „karalystes“ (siela priklauso Bažnyčiai, kūnas – pasauliui) skatino šiuolaikinių valstybių atsiradimą. 1522–1542 į vokiečių kalbą išvertė Bibliją ir padėjo šios svarbios pasaulio kalbos literatūrinį (norminį) pagrindą. Liuterio parašytieji darbai daugybę kartų publikuoti Mažojoje Lietuvoje. Jo 1529 parengtas Mažasis katekizmas 1547 įdėtas į pirmąją lietuvišką knygą. 1545 du Mažieji katekizmai išleisti prūsų kalba (sembų šnekta). Liuterio parengtą Mažąjį katekizmą – kaip pirmąjį spaudinį gimtąja kalba – išleido dar kelios tautos: estai (1535), suomiai (1543), sorbai (1574), latviai (1585). Iš pirmojoje lietuviškoje knygoje įdėtų 11 giesmių 5 – paties Liuterio sueiliuoti senieji viduramžių choralai. 1568 Prūsijos Bažnyčios vyresnybė nustatė kiekvienai parapijai privalomų turėti religinių knygų sąrašą. Jį sudarė 3 Liuterio darbai: M. Liuterio išversta Biblija, Mažasis katekizmas ir Postilė (IV leidinys – jo mokinio W. Dietricho vaikų postilė). Ir vėliau lietuvių religinėms reikmėms tenkinti sistemingai leisti Liuterio katekizmai, pamokslų rinkiniai. Jo religinių tekstų ištraukos dėtos į elementorius, skaitymų knygas. Giedotos ir dabar tebegiedamos jo sukurtos giesmės (M. Mažvydo, J. Bretkūno, L. Sengstocko, D. Kleino, J. Rikovijaus, F. S. Schusterio sudarytuose giesmynuose jų 27). M. Liuteris buvo ir vienas talentingiausių bei produktyviausių religinių giesmių kūrėjų, iš esmės pakeitusių vokiečių bažnytinės muzikos praktiką. Jo į gimtąją kalbą išversti svarbiausi bažnytiniai tekstai, choralai padėjo pagrindus liuteroniškajai giesmei. M. Liuteris, turėjęs gerą muzikinį teorinį ir praktinį išsilavinimą, puikiai pažinęs vokiečių liaudies kultūrą bei meną, pats kūrė giesmes (37), religinius himnus, mokėjo komponuoti, harmonizuoti, aranžuoti nesudėtingas melodijas. Siekdamas, kad liturgijoje galėtų aktyviai dalyvauti ir giedoti visa bažnyčios bendruomenė, M. Liuteris perėjo prie vienbalsio giedojimo. Žinomiausios M. Liuterio giesmės: Štai iš dangaus aš ateinu, Tvirčiausia apsaugos pilis, Jau kėlė Kristus iš mirties. M. Liuteris darė įtakos M. Mažvydui, A. Kulviečiui ir kitiems lietuviams, kūrusiems protestantiškas giesmes ar jas vertusiems. Daugelyje Mažosios Lietuvos maldos namų kabėjo dailininko Luco Cranacho pieštų Liuterio portretų kopijos, matomiausioje vietoje (virš altoriaus) mėgta užrašyti populiaraus Liuterio giesmės-himno pradžios žodžius Eine feste Burg ist unser Gott (Pons Dievas mums pilis drūta; Klaipėdos krašte jie užrašyti Šilutės, Vyžių, Plaškių bažnyčiose). Švenčiant Liuterio 400 jubiliejų Priekulėje 1882 išleista jo biografija Knygelės apie Gyvastį bey šlowingus Darbus didey Garbes wertingo Mokytojo Mertino Luteraus.

L: Schäfer E. Luther als Kirchenhistoriker:... Gütersloh, 1897; Stephan H. Luther in den Wandlungen seiner Kirche. Giessen, 1907; Jakubėnas P. Naujųjų amžių Bažnyčios istorija. Kaunas, 1936, p. 11–42, 51–52; Müller-Streisand R. Luthers Weg von der Reformation zur Restauration. Halle, 1964; Landgraf W. Martin Luther. Berlin, 1981; Cargill-Thompson W. D. The Political Thought of Martin Luther. New York,1984; Bainton R. H. Čia aš stoviu: Martyno Liuterio gyvenimas. Tauragė, 2000.

Albertas Juška

Daiva Kšanienė

Iliustracija: Martyno Liuterio portretas, populiarus Mažojoje Lietuvoje, 1541 / Iš Rygos J. W. Goethes instituto parodos „Martyno Liuterio paveikslas“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1996

Iliustracija: Martynas Liuteris, XIX a., per Wormso suvažiavimą (1521 04 16) pareiškė Romos imperatoriui Karoliui V, kad neatsisako savo knygų nei mokymo: „Jūsų Didenybe... aš negaliu ir aš neatšauksiu nieko, nes eiti prieš sąžinę nėra nei teisinga, nei saugu. Čia aš stoviu; aš negaliu kitaip daryti. Dieve, man padėk. Amen.“ / Iš Rygos J. W. Goethes instituto parodos „Martyno Liuterio paveikslas“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1996

Iliustracija: Wartburgo pilis, kurioje Martynas Liuteris vertė į vokiečių kalbą Naująjį Testamentą / Iš MLEA

Iliustracija: Martyno Liuterio į vokiečių kalbą išversta Biblija, 1534

Iliustracija: Martyno Liuterio Mažojo Katekizmo vertimo į lietuvių kalbą II leidimas, 1579

Iliustracija: Karaliaučiaus Martyno Liuterio bažnyčia, iki 1944 / Iš Hubatsch W. knygos „Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreussens“ Bd. 1-3. Göttingen, 1968

Iliustracija: Įsruties Liuterio parapinės bažnyčios altoriaus žvakidė, 1639 / Iš Ulbrich A. knygos „Kunstgeschichte Ostpreußens“. Königsberg, 1932

Iliustracija: Martyno Liuterio gimtasis namas Eislebene / Iš žurnalo „Svečias“ 1996, nr. 1

Iliustracija: Po Wittenbergo pilies bažnyčios sakykla įmontuota žalvarinė lenta su užrašu, kad čia palaidotas Šventos Teologijos daktaras Martynas Liuteris, kuris mirė 1546 vasario 18 d., išgyvenęs 62 metus... / Iš žurnalo „Svečias“ 1996, nr. 1

Iliustracija: Wartburgo pilies kambarys, kuriame Martynas Liuteris vertė Naująjį Testamentą / Iš MLEA

Iliustracija: Philippas Melanchtonas ir Martynas Liuteris, XVIII a. graviūra / Iš Kazimiero Lavrinovičiaus knygos „Albertina“ (rusų kalba), 1995

Iliustracija: „Kalėdos Liuterio šeimoje 1536“, litografija, 1843 (Martyno Liuterio pradėta Kalėdų eglutės tradicija, vėliau sulaukusi pasekėjų) / Iš Rygos J. W. Goethes instituto parodos „Martyno Liuterio paveikslas“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1996

Iliustracija: Johanno Gottfriedo Schadowo paminklas Martynui Liuteriui Wittenberge, 1821 (fragmentas) / Iš Rygos J. W. Goethes instituto parodos „Martyno Liuterio paveikslas“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1996

Iliustracija: Pirmasis Martyno Liuterio portretas, graviūra, 1520 / Iš Rygos J. W. Goethes instituto parodos „Martyno Liuterio paveikslas“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1996

Iliustracija: Rolando H. Baintono knygos apie Martyno Liuterio gyvenimą „Čia aš stoviu“ viršelis, 2000

Iliustracija: Wittenbergo pilies bažnyčia, 1998 / Iš MLEA

Iliustracija: Kretingalės evangelikų liuteronų bažnyčia, apleista sovietmečiu / Iš MLEA

Iliustracija: Martynas Liuteris. Johano Danielio Müllerio medžio raižinys pagal dailininko Luco Cranacho piešinį, XVIII a. / Iš Rygos J. W. Goethes instituto parodos „Martyno Liuterio paveikslas“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1996