liuteronybė

liuteronýbė. Krikščionybė, IV a. įsigalėjusi Romos imperijoje, sparčiai plito Viduržemio jūros baseino ir kitose šalyse, Nikėjos (325), Konstantinopolio (381), Chalkedono (451) bažnytiniai susirinkimai suformavo Visuotinę Krikščioniškąją (Katalikų) Bažnyčią, jos skelbiamą religinę, moralinę ir socialinę doktriną. Kaip ir kiekvienas visuotinis reiškinys, keičiantis gyvenimo sąlygoms, žmonių mąstysenai, ji privalėjo būti modifikuota, priderinta prie laiko reikmių. Deja, įsigalėjęs krikščioniškasis mokymas stabarėjo, kai kuriais aspektais sparčiai tolo nuo anksčiau deklaruotų idealų. Bažnyčia a priori atmetė siūlymus peržiūrėti jos skelbiamą mokslą, siekusius reformų apšaukė eretikais. Galiausiai ėmėsi drastiškų priemonių: IV Laterano susirinkimas (1215) eretikams bei kitiems neįtikusiems asmenims išaiškinti ir teisti įsteigė specialų tribunolą – inkviziciją (lot. Inquisitio Haereticae Pravitatis, Sanctum Officium; jos teisėjai religinio siautulio laikotarpiu, trukusiu apie 6 šimtmečius, myriop pasmerkė 9–12 mln. žmonių), nuo 1559 imta skelbti draudžiamų skaityti knygų sąrašai (lot. Index librorum prohibitorum), smulkmeniškai kontroliuoti visuomeninės ir mokslinės minties raidą. Šios retrogradų priemonės sulėtino visuomeninės minties raidą, tačiau sustabdyti progreso neįstengė. Galingas impulsas reformoms buvo XIV–XVI a. humanizmo, Renesanso idėjos. Inkvizicijos laužo išvengęs didysis Bažnyčios reformatorius Martynas Liuteris 1517 X 31 prie Wittenbergo bažnyčios prikalė 95 tezes, paskelbusias visapusišką Bažnyčios reformą (dar Reformacija, protestantizmas). Doktrinos postulatai, besiremiantys Naujuoju Testamentu, išdėstyti M. Liuterio Didžiajame ir Mažajame katekizmuose, Philippo Melanchthono „Augsburgo išpažinime“, jo „Apologijoje“, kituose teologiniuose traktatuose. Laikomasi Apaštalų–Nikėjos ir Atanazo tikybos išpažinimų. Liuteronybės doktrina skelbia: sielos išganymas – lot. solo fide (senąja liuteronų terminologija Nuteisinimas tikėjimu) nėra atpildas už žmogaus gerus darbus, atliktus jam gyvam esant, pavyzdžiui, dalyvavimą religinėse apeigose, popiežių enciklikų vykdymą, pasninkavimą, aukas, keliones į šventąsias vietas ar atlaidus). Išganymas yra dieviška malonė (sola gratia), ji suteikiama didžiąja Kristaus auka atpirktiems, nuoširdžiai įtikėjusiems žmonėms. Biblija – pagrindinis, neišsenkantis dieviškosios tiesos šaltinis, jis leidžia pažinti Dievo sukurto pasaulio esmę. Bažnyčia, kaip organizacinė tautinė struktūra, paklūsta pasaulietinei valdžiai. Liuteronybė, kaip ir kitos protestantizmo kryptys, ilgainiui lėmė daugelį visuomeninio gyvenimo permainų Vakarų pasaulio šalyse, taip pat Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje. Čia 1525 kunigaikštis Albrechtas liuteronybę paskelbė valstybine religija, pareikalavo sumažinti dvasininkų privilegijas bei turtus, sukurti palankesnes sąlygas mokslui, kultūrai, visuomeninei minčiai, ekonominei plėtrai. Liuteronybės etika pamažu keitė šio tikėjimo sekėjų mąstyseną, bendrąją gyvenimo filosofiją: įtvirtino nuostatą – kasdieninis sąžiningas darbas yra tinkamas tarnavimas Dievui, jis tiek pat reikšmingas kaip malda ar pamokslas bažnyčioje. Viskas turi būti padaryta kruopščiai, neverkšlenant, nenuolaidžiaujant sau, samdiniui ar šeimos nariui. Niekas neturi būti apgautas, duoto žodžio nevalia laužyti. Tikėjimas, aiškiai nusakęs žmogaus išganymo būdą, jo sekėjams suteikė ramybės, pasitikėjimo, net išskirtinio išdidumo. Jis skatino žmogų būti iniciatyviu, garbingu. Liuteronybės etiką formavo tiek pirmieji jos skelbėjai M. Liuteris, P. Melanchthonas, rašytojas, publicistas Ulrichas Huttenas (1488–1523), liaudiškosios Reformacijos teoretikas Tomas Müntzeris (1490–1525), tiek ir vėlesnieji jo teoretikai – filosofas Friedrichas Schleiermacheris (1768–1834), teologas Albrechtas Ritschlis (1822–1889), sociologas Maxas Weberis (1864–1920). Liuteronybės idėjos turėjo įtakos pasaulyje žinomų filosofų Immanuelio Kanto, Sioreno Kierkegaardo (1813–1855), Martino Heidegerio (1889–1976) bei daugelio kitų mąstytojų pažiūroms, jų skelbiamoms idėjoms. Liuteronybės moralinėmis nuostatomis besiremiančios valstybės – Prūsija, Vokietija, Švedija, Danija, Norvegija, Suomija ir kitos protestantizmo krypčių (anglikonizmo, kalvinizmo ir kitomis) doktrinomis besivadovaujančios šalys (Anglija, JAV, Kanada, Australija) sugebėjo sparčiau už kitas pasiekti ryškios materialinės bei kultūrinės pažangos.

L: Hase K. Kirchengeschichte. Leipzig, 1900; Augsburgo konfesija / Vert. J. Pauperas. K., 1934; Jakubėnas P. Naujųjų amžių Bažnyčios istorija. K., 1936; Bainton R. The Reformation of the Sixteenth Century. Boston, 1956; Huizinga J. Erazm and the Age of Reformation. New York, 1957; Die Religion in Geschichte und Gegenwart. Tübingen, 1984. Bd. 1–6; Soitz L. Humanism and the Protestant Reformation // Renaissance. Humanism: Foundations, Forms and Legecy / Ed. by A. Rabil. Philadelphia, 1988; Veber M. Protestantskaja etika i duch kapitalizma – Veber M. Izbrannyje proizvedenija. M., 1990; Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX a. Klaipėda, 1997.

Albertas Juška

Iliustracija: Liuteronų simbolis (Liuterio rožė), naudojamas nuo 1540

Iliustracija: Lietuvos evangelikų liuteronų Konsistorijos nariai: Liudas Bandrevičius – viceprezidentas, profesorius dr. Vilius Gaigalaitis – prezidentas, Mikas Preikšaitis – reikalų vedėjas, G. Bliumas, kunigas P. Titelbachas ir kunigas E. Leijeris, 1930 / lš knygos „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“, 1933

Iliustracija: Klaipėdos krašto evangelikai studentai. Sėdi: iš kairės pirmas – Albertas Endzaitis, iš dešinės pirmas – Ottas Gudvietis, trečia – Olga Stuinaitė, stovi: iš dešinės antra – Elena Karosaitė, greta – Žemaitytė. Antano Jankausko fotosalonas Klaipėdoje, 1938 / Iš Petro Zablocko albumo