riteriai

rteriai, ginkluoti kilmingi karaliaus ar aukščiausių luomo atstovų pavaldiniai viduramžių Europoje, Kryžiuočių ordino brolių dalis. VIII a. Europoje atsirado socialinis ir kultūrinis didikų karių sluoksnis, pajėgus įsigyti brangią ginkluotę ir žirgą. Riteriai turėjo pasižymėti karingumu, ištikimybe, dosnumu, nuskriaustųjų užtarimu, kurtuazija, širdies damos vardo šlovinimu, dvasingumu. Iš pradžių riterio titulas pelnytas asmeniškai, vėlyvaisiais viduramžiais buvo paveldimas. Į riterius buvo įšventinami jaunuoliai nuo 21 m., tarnavę ginklanešiais. Po kovų Livonijoje kiekvienas norintis galėjo gauti riterio šventimus, jie buvo suteikiami kovų prieš pagonis vietose. Riteriai buvo valdovai, stambūs žemvaldžiai, dalis gyveno senjorų (stambių feodalų) dvaruose arba valdė lenus, dalis klajojo dalyvaudami turnyruose, neretai plėšikaudavo. XIV a. riteriai dalyvavo kryžiaus žygiuose prieš pagonis. Prūsijoje į Ordiną dauguma stodavo siekdami gyventi kilmingųjų gyvenimą, valdyti kolektyvinį turtą, priklausyti dvasininkų luomui. Ryškios socialinės ribos nebuvo, nes juos vienijo riteriška kilmė, lygios karjeros galimybės. Broliai valgydavo prie bendro stalo, miegodavo bendroje dormiterijoje (miegamajame). Ordino riteriai neturėjo šeimų, laikėsi dvasingumo ir neturto įžadų. Iki Žalgirio mūšio Prūsijoje buvo apie 800 Ordino riterių, po jo apie 400, ilgainiui jų mažėjo. Riterių gyvenimas reglamentuotas statutais ir jų pildymais, grįstais šventojo Benedikto regula. Valdymo struktūra: generalinė kapitula, jos renkamas didysis magistras ir didžiojo magistro taryba. Generalinė kapitula atsakė už žemės valdų sandėrius, krizių ir konfliktų metu dalyvaudavo priimant svarbius sprendimus. Pasklidus Ordino būstinėms reguliariai šaukti generalinę kapitulą tapo neįmanoma. Dėl to didysis magistras tardavosi su žemesnio rango pareigūnais (didžiuoju komtūru, maršalu, špitolininku, drabužininku, iždininku). Ordinas valdė 2/3 Prūsijos (išskyrus Rytų Pamarį). Komtūrai administravo išsibarsčiusias ir uždaras sritis – komtūrijas, rėmėsi konventu – brolių riterių, gyvenusių su juo vienoje pilyje (paprastai 33), arba žemesniaisiais komtūrais (užvaizdais, vok. Pfleger), fogtais (vok. Vogt), žvejybos administratoriais (vok. Fischemeister), girininkais (vok. Waldmeister). Ordino statutas numatė tarnybų keitimą (pareigūnų kilnojimą), išskyrus didįjį magistrą. Nepaisant griežtos struktūros, Ordino valstybėje vyko riterių grupuočių, iškilusių žemietijų (vok. Landsmannschaft) pagrindu, kovos dėl valdžios. XV a. 4 dešimtmetyje Reino ir Vestfalijos kilmės riteriai kovojo su riteriais iš Pietų Vokietijos. XV a. viduryje kryžiaus žygiai prarado reikšmę, plito samdomoji kariuomenė, riteriai pradėjo nykti. Riteriai pradėjo nesilaikyti taisyklių, rūpintis tik turtais. Mėginant Ordiną stiprinti XV a. pabaigoje didžiuoju magistru išrinktas stiprios giminės atstovas – Tiuringijos landgrafas Konradas. 1523 didysis magistras Albrechtas priėmė M. Liuterio siūlymą Prūsijoje įtvirtinti reformaciją. Galiausiai 1525 didysis magistras prisiekė Žygimantui Senajam leninę ištikimybę, Kryžiuočių valstybė sunyko. Ordiną palikę broliai tapo Prūsijos pareigūnais.

Dar skaitykite: broliai, komtūras.

L: Boockmann H. Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių. V., 2003; Duby G. La societe chevaleresque. 1988; Christiansen E. The northern crusadesthe Baltic and the cotholic frontier (1100–1525). Minneapolis, 1980.

Iliustracija: Riteriai ir kolonistai traukia į Prūsiją. Pagal XV a. medžio raižinį / Iš Kęstučio Milkeraičio rinkinio