kampininkai

kampiniñkai, baudžiavos ir rinkos ekonomikos laikų bežemiai, dažniausiai neturėję savo pastogės ir gyvenę pas turtingesnius ūkininkus, kartais dvaruose. Kai kurie neturėjo atskiros patalpos ir gyveno su šeimininko šeima kaip įnamiai. Kadangi kampininkai nesinaudojo dvaro žeme, iš jų lažo paprastai nebuvo reikalaujama. Kampininkai, turėję šeimą, paprastai nuomojo iš šeimininkų atskirą trobelę arba ją pasistatydavo šeimininko žemėje; dėl to dažniausiai vadinti trobelninkais arba grytelninkais. Mažojoje Lietuvoje vyravo valdovo domenai, valstybiniuose dvaruose kampininkai buvo lietuvininkai. Didesniame dvaro name dažniausiai gyvendavo 6–8 kampininkų šeimos. Kampininkų ir kitų nusigyvenusių ar nuvarytų nuo žemės laukininkų vaikai ėjo į dvarus arba pas kulmiškius bei turtingus ūkininkus tarnauti šeimyniškiais. Po vokiečių kolonizacijos XVIII a. I pusėje ir ypač po baudžiavos panaikinimo (1807) kampininkų padaugėjo, daugiausia tarp lietuvininkų; jie dirbo kapitalistiškai ūkininkaujančių vokiečių kolonistų ūkiuose. Kampininkų daugėjo nuo XVIII a. pabaigos, yrant baudžiavinei santvarkai, kuomet kampininkais tapo nuskurdę bei praradę sodybas ūkininkai. Ir Didžiojoje, ir Mažojoje Lietuvoje kampininkai, tapę šeimininkų darbininkais, buvo priskiriami kuriai nors samdinių kategorijai. Dėl blogesnės negu ūkininkų socialinės ekonominės bei tautinės padėties kampninkai lietuvininkai greičiau nutautėdavo.

Dar skaitykite butelis.

Kern A. Beiträge zur Agrargeschichte Ostpreussens // Forschungen zur Brandenburgischen und Preussischen Geschichte. Bd. 14. Leipzig, 1901; Кнапп Г. Освобождение крестьян и происхождение сельскохозяйственных рабочих в старых провинциях прусской монархии. Санкт-Петербург, 1900; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 94–99.

Algirdas Matulevičius