baudžiava

baũdžiava, sunkiausioji feodalinės priklausomybės forma: feodalo teisė naudotis priverstiniu jam priklausančio valstiečio arba laukininko darbu, turtu ir asmeniu. Tokie dvarui dirbantys žmonės vadinami baudžiauninkais. Užkariautojai kryžiuočiai jau nuo XIII a. prūsus ir vakarų lietuvius vertė baudžiauninkais. Kaip nelaisvieji tarnai jie privalėjo dalyvauti kryžiuočių karo žygiuose. Baudžiavos raidą stabdė vokiečių riterių kovos su žemaičiais, 1260–1274 Didysis prūsų sukilimas. Baigę jį malšinti, pavergėjai Prūsoje baudžiavą ėmė įvesti visose iki 1273 užkariautose žemėse. Baudžiauninkais imta versti nekilmingus vietos gyventojus, o į kryžiuočių pusę perėję didžiūnai vitingai gavo įvairių privilegijų. Prūsai išdavikai, t. p. kitaip įsiteikę vokiečių riteriams bei Ordino administracijai asmenys liko laisvais ūkininkais. Jie greičiau suvokietėjo. Daugiausia tokių laisvųjų, ypač XV a., buvo Karaliaučiaus, Balgos, Brandenburgo komtūrijose, kur apskritai išliko daugiau prūsų. XIV a. vokiečių dvaruose įsigalėjo lažas (dvarysta). Po 1410 Žalgirio mūšio ir 1422 karo ištuštėjo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro kasa, padaugėjo skolų, daug sodybų liko be gyventojų, todėl likusiems laukininkams padaugėjo laždienių, buvo įvestas šarvarkas (pilių, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų statyba bei remontas). Po Kryžiuočių ordino ir Lenkijos Trylikos metų karo, kai 1466 Torunės taikos sutartimi vokiečių valstybė tapo Lenkijos vasale, Prūsos pietrytinėse bei pietinėse žemėse apsigyvenusiems lenkų bajorams atiteko dalis baudžiauninkų prūsų. Ordinui tapus pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste ir prasidėjus Reformacijai, prūsų ir lietuvininkų baudžiauninkų padėtis nepagerėjo. Dėl to jie 1525–1528 buvo sukilę ir mėgino išsivaduoti iš baudžiavos. Numalšinus šį paskutinį sukilimą, baudžiauninkais paversta nemaža ir buvusių vitingų bei pusiau laisvų ūkininkų, padidintos prievolės. Laukininkų karas nuskurdino daugelį gyventojų, todėl baudžiauninkais imta versti ir dalį vokiečių ūkininkų. Prūsų žemėse vokiečių kolonistai ūkininkai ėmė kurtis jau XIII amžiuje. Valstybės vakaruose dar išlikę prūsai baudžiauninkai nuo XVI a. gyveno mišriai su laisvais ūkininkais vokiečiais, kurie daugiausia buvo činšininkai. Mažojoje Lietuvoje kolonistai vokiečiai pradėjo apsigyventi tik nuo XVIII a. pradžios; dėl nuolat vykstančių karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste didelių vokiečių dvarų čia buvo mažai. Dėl to kryžiuočių ir Prūsijos kunigaikščių valdymo laikais Mažoji Lietuva liko nesuvokietinta. Baudžiauninkai prūsai ir lietuviai privalėjo įdirbti ordinui arba atskiriems riteriams, dvasininkams priklausančią žemę, pjauti javus, šieną, kirsti ir vežti medieną, tiesti ir taisyti kelius, tiltus, kolonistams vokiečiams statyti namus, bažnyčias, atlikti medžioklės ir kitas prievoles, duoti įvairias duokles, didžiajam magistrui mokėti sargybos mokestį, kuris ilgainiui virto tarnybiniu mokesčiu. Baudžiauninkų dešimtinės 1/3 gaudavo Katalikų Bažnyčia, 2/3 – Ordinas. Už prievolių neatlikimą grėsė mirties bausmė pakariant. Autochtonai baudžiauninkai ėjo lažą, činšininkais būti negalėjo. Tai nurodoma 1310 didžiojo magistro įsake. 1406, 1417, 1427, 1494 įstatymuose pabrėžiama, kad prūsai neturi tarnauti činšininkų kaimuose ir miestuose, laikyti smuklių, verstis amatais, prūsams baudžiauninkams uždrausta kurtis steigiamuose vokiečių činšininkų kaimuose. Kameryrai vertė baudžiauninkus dirbti ne tik domenuose, bet ir savo ūkiuose. Dar sunkesnė buvo privačiose dvarininkų žemėse gyvenančių baudžiauninkų būklė. Apskritai XVI a. ir prūsai, ir lietuviai turėdavo atlikti 2 kartus daugiau baudžiavos darbų negu to paties socialinio sluoksnio kolonistai vokiečiai. Vietos laukininkams palikti arba duoti 1 ūbo, daliai – 2–3 ūbų žemės sklypai. Laisvųjų vokiečių valstiečių ūkiai buvo 3–4, retsykiais net 15 ūbų dydžio. Lažo jie nėjo, tik turėjo su žirgu ir šarvais traukti į karo žygius. Prūsų žemėse įsikūrę kolonistai vokiečiai turejo teisę savo ūkį parduoti arba nusipirkti dar žemės, kurtis naujoje vietoje. Prūsams ir lietuviams baudžiauninkams tai buvo draudžiama, todėl ūkyje daugėdavo šeimynos, jų vaikai turėdavo tapti samdiniais vis didėjančiuose vokiečių kolonistų ūkiuose. Su prūsais samdiniais vokiečiams buvo nevalia kalbėtis jų kalba, čia prūsai turėdavo išmokti vokiškai ir greičiau nutautėdavo. Jei vokietis apsigyvendavo kaime, autochtonams baltams tekdavo išsikelti, suprantama, į blogesnes žemes. Vietos baudžiauninkui panorus pasitraukti nuo nekenčiamo pono, šiam baudžiauninkas turėjo sumokėti 1/4 markės (apie 4–5 cnt rugių kainos). Kelta sąlyga, kad baudžiauninkas pereis tarnauti kitam dvarponiui. Dvarininkų jurisdikcijoje buvo Mažasis teismas, o Ordino vietininkų – Didysis teismas. Po 1410 ir Didysis teismas perėjo dvarininkų žinion. Tai nustatyta 1417, 1420, 1435, 1444, 1445 įstatymais. Faktiškai jais buvo galutinai panaikintos galimybės legaliai pasitraukti nuo dvarponio. Liko vienas būdas – pabėgti. Kad būtų užkirstas kelias pabėgimams, 1420 ir 1445 įstatymuose įrašyta, kad niekas neturi teisės priimti baudžiauninko be ankstesnio dvarponio raštiško leidimo. 1503 įstatymu nustatyta, kad tokių bėglių neturi priimti nei kaimas, nei miestas, nei pilis. Kas ras savo pabėgusį baudžiauninką, tas gali jį laisvai pasiimti ir nubausti savo nuožiūra. Šeimos galvai baudžiauninkui mirus, iš pradžių jo ūkį galėdavo paveldėti vyriškos lyties įpėdinis. Jei įpėdinių neturėdavo, 1/3 jo turto atitekdavo tiesioginiam ponui, 2/3 – Ordino magistrui, kartais visas turtas – ponui. Tačiau dvarininkai pagal paprotį neretai pasiimdavo ir tų mirusiųjų ūkininkų sklypus, kurie turėjo vyriškos lyties įpėdinių. Ilgainiui Ordino valdose imta taikyti Saksonijos teisyną, pagal kurį mirusio baudžiauninko turtas atitekdavo ne sūnums, o dvarininkui. Taip prūsų ir lietuvių baudžiauninkų padėtis kone prilygo vergo statusui. Teisiniu, socialiniu ekonominiu bei kultūriniu aspektais jie liko antrarūšiais arba net trečiarūšiais žmonėmis iki pat baudžiavos panaikinimo. Dėl to jie bėgo į Lietuvą arba į Lenkiją. 1436 Brastos (LDK) sutartimi šios valstybės pasižadėjo grąžinti pabėgusius baudžiauninkus su jų turtu. Prūsos kraštas ir ypač Mažoji Lietuva nukentėjo per XVII a. karus su švedais bei totorių antplūdį. Mažojoje Lietuvoje stiprėjant baudžiavai, lietuvių padėtis vis blogėjo, absoliuti jų dauguma buvo lažininkai, baudžiavą daugiausia atliekantys valdovo domenuose. Per metus jie dar turėjo mokėti 28 tiesioginius ir netiesioginius mokesčius, duoti duokles. Ypač mažlietuvius skurdino Prūsijos kariuomenės kavalerijos daliniai, kurie būdavo įkurdinami kaimuose, ir gyventojai turėdavo juos maitinti bei duoti arkliams pašarą. Kontribucija kariuomenei išlaikyti buvo didesnė už činšą. Dvarininkai plėtojo palivarkinę ūkio sistemą, valsčiuose savivaliavo vietinė vokiečių administracija. Mažosios Lietuvos baudžiauninkus labai skurdino ir rekrutų prievolė. Dėl to per 1709–1711 didijį marą bei badą daugiausia Prūsijos gyventojų mirė Mažojoje Lietuvoje, pirmiausia baudžiauninkai bei kiti vargingieji. Lietuvių baudžiauninkų padėtis smarkiai pablogėjo po XVIII a. I pusės vokiškosios kolonizacijos. Buvo teisiškai įtvirtinta lietuvių ir vokiečių kolonistų kaimiečių socialinė ekonominė nelygybė. Prūsijos karaliui domenus parduodant bei nuomojant junkeriams, aukštiesiems valdžios pareigūnams, dalis lietuvių pateko į jų tiesioginę valdžią, todėl baudžiava pasunkėjo. Prūsijos karalystės valdžios tautinė, socialinė ir germanizacinė politika lėmė, kad XVIII a. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausia buvo baudžiauninkai lažininkai, o kolonistai vokiečiai – činšininkai, turėję asmens laisvę, dalis jų tapo žemės savininkais. Jau XVIII a. pradžioje senieji gamybiniai santykiai neatitiko augančių naujų gamybinių jėgų. 1720 karaliaus Friedricho Wilhelmo I ediktu lietuviams lažas domenų palivarkuose buvo sumažintas iki 48 dienų per metus. Laukininkų teisinę padėtį palengvino jų dukterų išpirkos mokesčio panaikinimas. Smarkiai priešinantis Karaliaučiaus valdžiai, 1723 III 24 karalius ediktu paliepė: ištekėdamos į bajoro žemę arba atvirkščiai, valsčiaus baudžiauninkės mergaitės išpirkos mokesčio nebemoka. 1724 XI 6 ediktu joms leista be išpirkos tekėti už kulmiškių. Minėtojo karaliaus ir jo įpėdinio Friedricho II vyriausybės, norėdamos garantuoti valstybei materialinių lėšų įplaukas ir pririnkti rekrutų, 1730, 1739, 1749, 1755, 1764, 1775 ediktais draudė dvarininkams atimti iš savo valdinių žemes ir prisijungti jas prie dvaro palivarkų. 1767 įstatymu buvo panaikinta laukininkų prievolė dirbti domeno dvare, bet šis įstatymas beveik nebuvo taikomas atskirų žemvaldžių dvaruose. 1770 Teisės tarnybos reglamentu visi ūkininkai buvo pripažinti ne feodalo, kaip buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o karaliaus valdiniais, valstybės piliečiais. Žemvaldžiams buvo uždrausta baudžiauninkus teisti ir bausti, vykdyti egzekucijas, pasisavinti baudžiauninkų turtą. Neatliekančius prievolių ar kitaip nusižengusius ponas galėjo skųsti teismui (Mažojoje Lietuvoje toks veikė Įsrutyje). 1779 Teisių kolegijos potvarkyje deklaruojama, kad visi prieš įstatymą lygūs, visi esą valstybės piliečiai. Tai įtvirtinta 1794 Prūsijos valstybėlių Visuotiniame žemės teisyne. Tačiau 1790 Deklaracijoje ir 1799 Valsčių žiniose konstatuojama, kad iki 1777 visi Prūsijos karaliaus ir vyriausybės nurodymai bei įstatymai niekad nebuvo vykdomi, žemę baudžiauninkas lietuvis valdė tik iki gyvos galvos, jo ūkį ne visada paveldėdavo vaikai ar giminės. Kartais paveldėtoju Gumbinės karo ir domenų rūmai skirdavo valdžiai patinkantį žmogų. 1798 Įstatymų komisija nutarė: mirus baudžiauninkui tėvui arba ūkyje likus motinai, dar nesuaugę vaikai tampa laisvais žmonėmis – jie netekdavo teisės į tėvo turtą ir tapdavo šeimynyškiais bernais bei mergomis. Dvaruose paplitus samdomam darbui, šeimynos žmonės pradėjo samdytis feodalams: pasibaigus nuomos sutarčiai, gaudavo teisę keltis į miestą. Tai ardė patriarchalinius ūkininko ir jo šeimynos santykius. Lažą keičiant samdomuoju darbu, šeimynyškiui lietuviui buvo sunku gauti skirtinį sklypą ir tapti ūkininku. Iki pat XVIII a. pabaigos lietuviai neretai nepaveldėdavo savo ūkių, jie būdavo perleidžiami kolonistams vokiečiams, o lietuviai papildydavo žemės ūkio darbininkų sluoksnį, tapdavo rekrutais. Jie naudojosi blogiausia nuosavybės teisės forma – nepaveldimųjų lasitų. Ir XVIII a. baudžiauninkai privalėjo su savo arkliais ir padargais dirbti 3 laždienius per savaitę, o Mažojoje Lietuvoje būdavo reikalaujama ir 4–5 darbo dienų. Su priespauda buvo kovojama: vieni skųsdavosi karaliui, kiti atsisakydavo duoti duoklę ir eiti lažą, treti pakeldavo ranką prieš vaitus, policininkus. Lietuviai skųsdavosi karaliui ir jo ministrams. 1792 Rytprūsių oberprezidentas baronas J. Schröteris konstatavo, kad jis kiekvieną dieną gaunąs lietuvių skundų dėl dažno lažo, dėl vertimo įdirbti ir valdininkų žemes. Dėl to Klaipėdos ir Šilutės apylinkių baudžiauninkai lietuviai pakilo į organizuotą atkaklią kovą prieš priespaudą. Antibaudžiavinė kova kartu įgydavo priešinimosi tautinei priespaudai formas. Jie kovojo prieš amtmonus, edelmonus ir kitus vietos pareigūnus, bet garbino monarchą. Prūsijoje ir jos dalyje Mažojoje Lietuvoje baudžiava panaikinta 1807.

L: Krug L. Ueber Leibeigenschaft oder Erbuntertkänigkeit der Landbewohner in den preussischen Staaten. Halle, 1795; Arndt E. M. Versuch einer Geschichte der Leibeigenschaft. Berlin, 1803; Böhme K. Gutsherrlich-bäuerliche Verhältnisse in Ostpreussen während der Reformzeit von 1770 bis 1830 // Staats- und Sozialwissenschaftliche Forschungen. Bd. 20. Leipzig, 1902; Aubin G. Zur Geschichte der gutsherrlich-bäuerlichen Verhältnisse von Ost- und Westpreussen. Leipzig, 1910; Vileišis V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. K., 1935, p. 69–83; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K,, 1948, p. 157–175; LE, II, p. 276–283; Vogler G., Vetter K. Preussen von den Anfängen bis zur Reichsgründung. Berlin, 1970; Šneidereitas O. Prūsai. V., 1989, p. 90–94, 130, 201–203, 220–226, 230–231; Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII amžiuje. V., 1989, p. 73–92.

Algirdas Matulevičius

Iliustracija: Įsakas dėl pabėgusių būrų-baudžiauninkų gaudymo, 1736